Kai man buvo 13-15 metų, sekmadieniais su tėvais dažnai susėsdavom prie TV pažiūrėti Formulės-1 lenktynių. Kristijono Kaikario ir Arūno Volungevičiaus balsai man iki šiol primena tuos laikus, kai raudonuose Ferrari boliduose sėdėjo Michaelis Schumacheris ir Rubensas Barichello. Nors ne tiek daug veiksmo tuo metu supratau, bet man buvo taip įdomu, kad savaitgalį gebėdavau atsikelti 4 val. ryto, kad nepraleisčiau lenktynių iš Australijos.

Nelabai pamenu, kuriuo metu F1 nusistūmė į antrą-trečią ir dar tolimesnius planus. Bet tiksliai žinau, kad sugrįžo 2020-aisiais, kai karantino liūdesyje su M. atradome Netflix ir dokumentinį serialą Drive to Survive. Susipažinome su naujais veidais, o po dviejų kompiuterio ekrane peržiūrėtų sezonų nusprendėme, kad atėjo metas padaryti tai, apie ką paauglystėje net pagalvoti buvo sunkiai įmanoma – nuvažiuoti pažiūrėti lenktynių gyvai.

Paskutinį liepos savaitgalį keturias dienas praleidome Budapešte, o tiksliau – maždaug 30 kilometrų nuo miesto esančioje Hungaroring trasoje, kur vyko Hungarian Grand Prix.