Pasivažinėjimai 50 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus: TOP 7 objektai

Praėjusiais metais, kai pradėjome „atradinėti“ Lietuvą, viena pirmųjų kelionių buvo nelabai ilgas pasivažinėjimas po Vilniaus rajoną. Tuomet vos per kelias valandas apžiūrėjome vieną pilį (ne Trakų, jeigu ką!), du aukščiausius Lietuvos kalnus ir dvaro griuvėsius. Ir visa tai – nenutolstant 50 kilometrų atstumu nuo namų.

Šiemet, kai #SurinkLietuva magnetukų iniciatyva (jeigu dar nerenkate magnetukų, iš kurių susideda Lietuvos žemėlapis, pradėkite tai daryti!) ir vėl paskatino pakeliauti po Vilniaus apylinkes, suradau dar keletą įdomių lankytinų vietų.

Objektų TOP 5 man pasirodė kiek per mažai, tad dalijuosi savo atradimų TOP 7.

  1. Nemėžio mečetė ir totorių kapinaitės

Vos septintajame Minsko plento kilometre jau reikėtų sukti į Nemėžio miestelį ir ieškoti čia mečetės – vis dėlto Lietuvoje tokių yra vos keturios.

Nemėžio totorių mečetė atrodo nedidukė, ji medinė ir su bokšteliu – minaretu. Aplinkui ganėtinai didelės ir senos kapinės. Kiek po jas pasivaikščiojus, išryškėja skirtumas nuo mums įprastų kapinių – antkapių užrašai yra kitoje pusėje.

Toliau skaityti “Pasivažinėjimai 50 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus: TOP 7 objektai“

Žvaigždėtas Vilniaus planetariumo dangus

Mano blogo tinklaraščio pavadinimas glaudžiai susijęs su kosmosu, tad turbūt nėra smarkiai netikėta tai, kad pirmasis įrašas bus apie žvaigždes – tas tikrąsias, kurios naktimis danguje spindi.

Vaikystėje, kol dar lankiau mokyklą Šiauliuose, per pirmąją ekskursiją į Vilnių planavome aplankyti planetariumą. Deja, taip nenutiko, nes greičiausiai įstrigę kamščiuose ar pasiklydę sostinės gatvėse tąkart pavėlavome į mums numatytą seansą. Buvo apmaudu, bet apsilankymas tuomet dar labai naujame Akropolyje greitai nustūmė planetas, žvaigždes ir kosmosą į užmarštį.

Ir štai pagaliau, praėjus daugiau negu penkiolikai metų nuo to pirmojo bandymo apsilankyti, man galiausiai pavyko! Kaip bebūtų keista, vietomis atrodė, kad laiko mašina grąžino mane visus tuos metus atgal – visa planetariumo aplinka man priminė sovietiniais laikais statytą mokyklą, o girgždančios ir apibrizgusios kėdės – seną aktų salę.

Toliau skaityti “Žvaigždėtas Vilniaus planetariumo dangus“