Pirmą kartą Stambule neišėjau iš oro uosto, antrą – pavėlavusi į jungiamąjį skrydį buvau nuvežta iki artimiausio viešbučio nakvynei, trečią – pagaliau praleidau šiame mieste tris dienas. Gerai gerai, galbūt šių įvykių chronologija ne visai tiksli, bet galutiniam vaizdui tai netrukdo. Stambulas daugeliui viso pasaulio keliautojų yra tarpinė stotelė, bet jis tikrai gali parodyti daug daugiau negu milžinišką savo oro uostą.

Būdamas vieninteliu miestu, įsikūrusiu per du žemynus, Stambulas savyje talpina tiek vakarietiškos, tiek rytietiškos kultūros atributus.

Kadangi Turkijos miestas, kuris didžiąją savo istorijos dalį buvo vadinamas Konstantinopoliu, prie Bosforo krantų įsikūrė dar prieš mūsų erą, istorinių ir lankytinų vietų Stambule yra turbūt ant kiekvieno kampo, tad norint susidėlioti sau tinkamą maršrutą reikėjo gerai padirbėti. Dalinuosi, ką pasirinkome pamatyti per tris dienas Stambule 2024-ųjų vasarį.

Pirma diena Stambule

Hagia Sophia: šv. Sofijos soboras – mečetė

Rytą pradėjome nuo apsilankymo Hagia Sophia. Šio didžiulio pastato istorija ilga ir sudėtinga, tad turbūt svarbiausia pasakyti tai, kad pagrindiniai jo architektūros elementai yra išlikę dar nuo 6 amžiaus. Nuo to laiko įspūdingas statinys savo paskirtį keitė ne vieną ir ne du kartus – buvo ir soboras – t. y. bažnyčia (ir ne bet kokia, bet pati svarbiausia Konstantinopolyje), ir mečetė, ir muziejus, o dabar ir vėl yra mečetė.

Šiuo metu turistai, susimokėję 25 eurus, gali aplankyti tik antrąjį Hagia Sophia aukštą. Tiesa, internetai sako, kad lankytis galima net ir tuomet, kai mečetėje meldžiamasi, bet mums taip užtaikyti nepavyko.

Apeinant antrojo aukšto perimetrą galima iš aukštai apžiūrėti maldos vietą, o iš visai arti – freskas ir mozaikas, kurios šiame pastate įkurdintos dar 13-14 amžiuose. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Bazilikos cisterna

Visai šalia Hagia Sophia yra kita įdomi vieta, pastatyta panašiu metu kaip ir bažnyčia – Bazilikos cisterna. Tai yra senovinė vandens saugykla, kuri Bizantijos imperijos laikais tiekė Stambului vandenį. Sakoma, kad jo čia galėjo tilpti apie 80 tūkst. kubinių metrų.

Šiuo metu saugykla yra dalinai nusausinta, tad vaikštant kone vandens paviršiumi galima apžiūrėti 9 metrų aukščio kolonas, remiančias saugyklos lubas. Vieta ganėtinai mistiška, ji rodyta ne viename holivudiniame filme ir įspūdį tikrai palieka. Įėjimo kaina – 600 turkiškų lirų (apie 18 eurų).

Tuomet palikome senąjį Stambulą, tramvajumi pavažiavome iki Kabatas stotelės ir šiek tiek pasivaikščiojome iki Taksim aikštės. Susitikome su mano vyro kolegomis, kurie papasakojo tiek apie darbus, tiek apie stambuliečių rūpesčius ir džiaugsmus, o tuomet nusivedė į labai fainą restoraną, kurio pavadinimą turbūt būtų galima išversti kaip pas Ali. Maistas buvo labai skanus, iš terasos atsivėrė puikus vaizdas, šalimais pietavo tiek turkai, tiek užsieniečiai. Tiesa, apie kainas nelabai galiu ką pasakyti, nes buvome vaišinami.

Sočiai prisivalgę pajudėjome nuo Taksim aikštės Istiklal gatve link Galata bokšto. Penktadienio popietę joje vaikščiojo tikrai nemažai žmonių – vis dėlto tai viena judriausių miesto gatvių. Ji skirta pėstiesiems, bet gatvės viduriu eina tramvajaus bėgiai, kuriais kartas nuo karto pravažiuoja labai fotogeniškas raudonas tramvajaus vagonėlis.

Žmonių minia mūsų per daug nedžiugino, tad stengėmės šį savo pasivaikščiojimo ruožą įveikti kuo greičiau. Kiek atsipūtėme atsiradę Karakoy rajone – nors žmonių ir čia buvo pakankamai, jie labiau pasiskirstė tarp jaukiai atrodančių parduotuvėlių ir kavinių. Ilgėliau sustojome Karakoy Gulluoglu paragauti vietinės baklavos ir išgerti arbatos. Labai patiko tiek skanėstai, tiek vietos atmosfera – tiesa, mano nuomone, verta užlipti į antrą aukštą ir įsitaisyti prie lango, kad būtų jaukiau.

Pėsčiomis grįžome į savo viešbutį ir iš jo išlindome tik vakarienės į šalimais buvusią labai turistinę gatvę, kur prie kiekvienos užeigos stovėjo po vyruką, kalbinantį praeivius ir kviečiantį pavakaroti būtent pas jį. Mano vidinis intravertas gūžėsi ir priešinosi, bet valgyti norėjo, tad teko prisėsti, klausyti turkiškų muzikantų grojimo ir netgi ploti į ritmą, kai to prašydavo aplink lakstantys padavėjai.

Antra diena Stambule

Topkapi rūmai

Buvau kiek skeptiška, nes įėjimas žmogui kainavo 45 eurus, o rūmai iš šono neatrodė labai įspūdingai. Tiesa, pirmas įspūdis buvo klaidingas – juose praleidome maždaug tris valandas ir tik prabėgomis apžiūrėjome, kur ir kaip 400 metų gyveno Osmanų imperiją valdę sultonai.

Eidami per rūmų kiemus (o jų čia yra net keturi) užsukome į skirtingas ekspozicijas, rodančias rūmų gyvenimą. Pirmoji erdvė – rūmų virtuvės su didžiuliais puodais ir kitais rakandais, pasakojimai apie sultonų mėgtus patiekalus ir įspūdingi indai, iš kurių jie buvo valgomi.

Toliau sekė erdvės, skirtos sultonų aprėdams, taip pat papuošalams bei kitoms brangenybėms, šventųjų relikvijų kambariai, į kuriuos įeinant moterims tenka pagarbiai prisidengti plaukus (kadangi mes Stambule lankėmės žiemą, problemos dėl apnuogintų kelių neturėjome). Juose galima pamatyti ne tik pranašo Muhamedo daiktus, bet ir krikščionims svarbius daiktus – pvz., Mozės lazdą.

Kaip atskira rūmų dalis išskirtas haremas, kurį aplankyti norėjau labiausiai, tačiau be kelių įspūdingų interjerų man ji paliko mažiausią įspūdį. Galbūt reikėjo, kad kažkas daugiau papasakotų apie šios vietos ypatumus, o galbūt pasivaikščiojimo hareme nereikėjo pasilikti vizito pabaigai.

Bet kuriuo atveju, aplankyti Topkapi rūmus tikrai verta.

Grand Bazaar: Didysis turgus ir Prieskonių turgus

Tiesą sakant, Didysis turgus (Grand Bazaar) yra daugiau negu vienas pastatas su parduotuvėmis – visos aplinkinės gatvelės taip pat yra turgaus tęsinys. Ir išskirtinis jis yra tuo, kad drąsiai siūlo labai didelę garsių prekių ženklų padirbinių kolekciją.

Kadangi Didžiajame turguje neplanavome nieko pirkti, pasižvalgėme keliose jo sekcijose (didžiausią įspūdį paliko juvelyrika ir vyrukai, čia pat vietoje gaminantys sidabrinius papuošalus), prisėdome išgerti arbatos ir judėjome toliau link Egiptietiško arba kitaip vadinamo Prieskonių turgaus. Jame jau šiek tiek pasileidome plaukus ir pasirinkę patikusius prekybininkus prisipirkome lauktuvių į namus – kavos pupelių, saldumynų ir prieskonių. Mainais buvome pavaišinti arbata ir skanėstais. Tiesa, už pirkinius sumokėjome daugiau nei 2000 lirų, kas vis dėlto nebuvo maža pinigų suma.

Pirmąją dieną nepavyko suvalgyti balik ekmek – paprastai tariant, žuvies kebabo, tad po turgaus išėjome jo ieškoti. Nors Galata tilto apačioje yra visa eilė restoranų, kviečiančių valgyti šį patiekalą būtent pas juos, mes ėjome į Orijaus kelionėse parodytą vietą – Karakoy pusėje esantį Super Mario restoraną (tiesa, pakeliui matėme ir daugiau panašaus pavadinimo užeigų, tikrąją vietą atpažinau iš vaizdų, parodytų laidoje).

Suktinis su žuvimi buvo labai skanus ir labai sotus, tačiau besilankant reikėtų būti atsargiems dėl kitų padavėjo siūlomų patiekalų, už kuriuos paskui gali tekti susimokėti daugiau negu tikitės. Beje, mokėjimas tik grynaisiais. Balik ekmek kainavo kiek daugiau nei 200 lirų (apie 6 eurus).

Balat rajonas

Kitas kelionės tikslas – Balat rajonas, iki kurio pavažiavome viešuoju transportu. Šis rajonas yra užkariavęs Instagram’ą savo spalvotais namukais, hipsteriškomis kavinukėmis ir siauromis gatvelėmis, kuriose ant tarp namų pakabintų virvių džiūsta vietinių gyventojų skalbiniai.

Buvau pasižymėjusi kelias gatveles, kurias norėjau praeiti – Kiremit Caddesi, Merdvinli Yokus ir Yildirim Caddesi – bet turbūt būtų galima ramiai nusistatyti kryptį, kuria norima judėti ir ramiai pasivaikščioti ieškant įdomesnių vaizdų.

Hamamas – t. y. turkiškos pirties ritualas

Iš Balat pėsčiomis pajudėjome link vakarinės pramogos – turkiškos pirties ritualo Suleymaniye Hamam. Įprastai į hamamą vyrai ir moterys eina atskirai, bet šis labiau orientuotas į turistus, tad priima ir poras. Taip pat skelbiama, kad ši pirtis buvo pastatyta dar 1550-aisiais ir turi įspūdingą istoriją bei lankytojų sultonų sąrašą. Tuo galima tikėti, galima – ne, bet apsilankyti buvo įdomu.

Atvykę, visų pirma, gavome maudymosi rūbus – medvilninius šortus (aš gavau ir tokios pačios medžiagos liemenėlę) bei rankšluosčius. Tuomet buvome palydėti į pirties salę, kur maždaug pusvalanduką šildėmės 38 laipsnių temperatūroje sėdėdami ar gulėdami ant didelio akmens. Kad nepasidarytų per karšta, galėjome apsilieti vandeniu, tekančiu į akmenines praustuves.

Kai jau sušilome, į šiek tiek privatesnę pirties patalpą mus abu nusivedė du pirtininkai – buvome nušveisti aštriomis kempinėmis, tuomet paguldyti ant akmeninio suolo ir padengti karšta muilo puta (žinau, skamba keistai, jautėsi lygiai taip pat keistai, bet maloniai) ir pamasažuoti. Beje, masažas tikrai nebuvo švelnus, jautresnius taškus paspaudė tikrai skaudžiai. Tada buvome dar kartą nuprausti ir išlydėti iš pirties patalpos. Ten gavome sausus rankšluosčius, į kuriuos susivyniojome nusirengę pirčiai skirtus drabužėlius, o pirtininkas dar papildomai mus suvystė į kelis medvilnės sluoksnius, kad nesušaltume besiilsėdami vietiniame priepirtyje, kur galėjome išgerti arbatos ar kitokio pasirinkto gėrimo.

Visas ritualas nuo įėjimo į hamamo pastatą iki išėjimo iš jo užtruko apie 1,5 val. Norimą apsilankymo laiką rezervavome internetu likus kelioms dienoms iki kelionėms, o susimokėti 65 eurus už žmogų teko vietoje grynaisiais.

Po pirties pėsčiomis ramiai parpėdinome iki viešbučio ir griuvome į lovą miegoti.

Trečia diena Stambule

Sultono Ahmeto (Mėlynoji) mečetė

Pirmasis ryto vizitas – Sultono Ahmento mečetė, įprastai dėl savo interjero spalvos vadinama Mėlynąja mečete. Iš pradžių užsukome pasižvalgyti po ganėtinai didelį jos kiemą, o tuomet per turistams skirtą įėjimą užėjome į vidų. Kaip reikalauja mečetės lankymo taisyklės, teko nusiauti batus, o man dar ir prisidengti galvą (neturint kuo tai padaryti, prie įėjimo galima gauti skarą).

Mečetės erdvė su savo kupolais, į kuriuos žiūrėjome užvertę galvas, gniaužė kvapą net ir tuomet, kai aplinkui sukinėjosi minia tokių pačių turistų kaip ir mes.

Geležinkelio muziejus Sirkeci stotyje

Į šią stotį kadaise atvažiuodavo egzotiškojo Rytų ekspreso traukiniai. Nors traukinių stotis veikia iki šiol, išlaikytas ir senasis pastatas, bet dabar jis bent dalinai patrauklus gali pasirodyti tik iš išorės – viduje nosį riečia katinukų sysiaus kvapas, o akis bado netvarka ir tuštuma.

Tiesa, apėję visą raudonų plytų pastatą atradome duris į geležinkelio muziejų. Nelabai didelis, dauguma eksponatų aprašyti tik turkų kalba, bet vis dėlto muziejus nemokamas, tad besidomintiems geležinkeliu tikrai verta užsukti bent dešimčiai minučių.

Azijietiškoji Stambulo pusė – Kadikoy rajonas

Eminonu prieplaukoje sėdome į keltą ir po maždaug penkiolikos minučių išlipome kitoje Bosforo pusėje – Kadikoy rajone. Ir jo sekmadienio ramybė man tikrai labai patiko.

Nebuvome nusimatę jokio maršruto ar lankytinų objektų, dėl to ramiai sustojome kavos patikusioje užkandinėje, pasižvalgėme po knygyną ir po sendaikčių parduotuvę, prifotografavome gatvės meno kūrinių, pasigrožėjome senoviniu žaliu tramvajaus vagonėliu ir prasiėjome krantine.

Į europietiškąją pusę nusprendėme grįžti kitu maršrutu, tad persikėlėme tiesiai į Besiktas rajoną. Kiek ilgesnės kelionės metu galėjome stebėti stambuliečių tradiciją – iš atvirojo kelto denio mėtyti simit riestainio gabaliukus keltą lydintiems kirams.

Stambulo karo muziejus

Iš prieplaukos pėsčiomis patraukėme link Stambulo karo muziejaus – tokie muziejai yra mano vyro aistra, betyrinėdamas ginklus jis ten galėtų praleisti valandų valandas (taip yra iš tiesų nutikę!)

Nuo Besiktas prieplaukos pėdinome gerą pusvalandį, tad dėl įtempto dienos grafiko muziejui turėjome valandą laiko. Įėjimo kaina turkams ir turistams buvo skirtinga – kadangi tai mane suerzino, negaliu atsiminti, kiek tiksliai tas įėjimas kainavo – gali būti, kad 400 lirų, o mano išankstinė internetinė paieška buvo nurodžiusi 8 kartus mažesnę sumą.

Pats muziejus ganėtinai senovinis tiek savo ekspozicija, tiek joje rodomais eksponatais. Kad būtų lengviau orientuotis, internete susiradau salių žemėlapį, tad taip galėjome greičiau susigaudyti, kur pasakojomos mums įdomiausios istorijos. Angliški tekstai buvo kone visur, tiesa, juos ne visada buvo lengva suprasti 🙂

Muziejus turi ir sodelį su lauko ekspozicija, bet norint į jį patekti iš gatvės, reikės pereiti patikrą ir metalo detektorių.

Kelionė į oro uostą

Į oro uostą keliauti nusprendėme metro, nes buvome girdėję, kad autobusai, nors kainuoja mažiau, dažniau įstringa transporto kamščiuose. M11 metro linijos pirmoji stotelė – Gayrettepe. Iš pradžių juokiausi, kai Google maps parodė, jog persėdimas tarp dviejų metro linijų šioje stotyje truks ilgiau negu 10 minučių, bet eidama nesibaigiančiais koridoriais ir besileisdama vis žemyn ir gilyn į Stambulo požemį supratau, kad Google visiškai nejuokauja.

Pasirodo, ši metro linija yra pati naujausia mieste (na, Stambulo oro uostas taip pat ganėtinai naujas, tad nieko keisto, kad ir transporto linijos dar blizga) ir iš tiesų dar ne iki galo pastatyta. Dabar jos ilgis yra maždaug 37 kilometrai, o traukinių greitis pasiekia 120 km/val., tad į oro uostą nuvažiavome ganėtinai greitai ir patogiai.

Beje, keliaudami į Stambulo oro uostą įvertinkite, kad jame galioja daugiau saugumo taisyklių. Pirmiausia teks pereiti pirmąją patikrą su metalo detektoriumi, tuomet – pasų patikrą, o galų gale – ir aviacijos saugumo patikrą. Iš metro oro uoste išlipome iki skrydžio likus lygiai dviem valandoms, o prie savo vartų priėjome iki laipinimo pradžios likus maždaug 15-ai minučių. O ėjome visai sparčiu žingsneliu ir po parduotuves ar kavines nežioplinėjome.

Praktinė informacija

Skrydžiai. Iš Vilniaus į Stambulą skraido Turkish Airlines ir airBaltic. Mes skridome su LOT persėsdami Varšuvoje, nes taip galėjome pataupyti atostogų dienas ir išnaudoti vasario 16-osios laisvadienį. Už bilietus pirmyn atgal mokėjome apie 250 eurų žmogui.

Reikalingi dokumentai. Pasas.

Transportas Stambule. Atskridome po vidurnakčio, tad iš anksto užsisakėme pervežimo į viešbutį paslaugą, kainavusią 44 eurus. Vietiniai sakė, kad kaina labai gera. Vėliau naudojomės tramvajais, keltais ir metro – visoms transporto priemonėms tiko ta pati Istanbulkart kortelė, kurią nusipirkome tiesiog bilietų pardavimo automate stotelėje ir papildėme pasirinkta pinigų suma. Nesu tikra, kiek kainavo vienas pasivažinėjimas ar pasiplaukiojimas, tikėtina, kad apie 15-25 liras. Tik bilietas iki oro uosto buvo kiek brangesnis.

Nakvynė Stambule. Šį kartą norėjome nišinio viešbučio – t. y. ne tokio, kokiame galima apsistoti bet kuriame Europos mieste. Tad po ilgokų paieškų išsirinkome Empress Zoe viešbutį Stambulo senamiestyje – Sultanahmet rajone. Norint patekti į savo kambarį teko lipti ganėtinai stačiais spiraliniais laiptais ir pabaidyti nuo jų katinuką. Pusryčių pasirinkimas nebuvo toks gausus, koks būna įprastiniuose Europos kontinentinius pusryčius siūlančiuose viešbučiuose, bet visas tris dienas prisivalgėme sočiai ir skaniai. Taip, viešbutis kiek pagyvenęs ir vietomis prašosi remonto, bet tai tik prideda jam savotiško žavesio. Už tris nakvynes su pusryčiais sumokėjome 358 eurus. Atsiskaitant sakė, kad jeigu mokėtume grynaisiais, gautume 10 proc. nuolaidą.

Pinigai. Buvome pasiėmę grynųjų eurų. Daugumoje vietų, kuriose nepriėmė mokėjimo kortelių, būtume galėję jais ir atsiskaityti – taip ir darėme mokėdami už hamamą ir už žuvies kebabą. Eurus į turkiškas liras išsikeitėme valiutos keitykloje Stambule. Paskutines likusius liras išleidome oro uoste, kur pardavėjas net nuolaidą padarė, kad galėtume iškeisti 300 turkiškų pinigų į čipsus ir sausainius.

Pasiruošimas kelionei. Kaip visuomet, planuojant kelionę geriausiai veikė 3 days in Istanbul travel paieška Pinterest platformoje. Dar pavarčiau ir paskaitinėjau Jolitos Koruklu knygą Savas Stambulas (tiesa, knyga išleista 2016 metais, tad informaciją reikia tikrinti), o galiausiai skaičiau Nobelio literatūros premijos laureato Orhan Pamuk romaną Nekaltybės muziejus.

Šuniukai ir kačiukai. Stambulas yra benamių kačių ir šunų miestas – juos sutiksite visur ir visada. Kone prie kiekvienos parduotuvės jų darbuotojai padeda po indelį su maistu ir vandeniu, tad gatvės gyventojai tikrai nebadauja, o ir turistų dėmesio sulaukia nemažai, nes pakalbinti dažniausiai ateina pasiglaustyti aplink kojas.

Ar lankyčiau Stambulą vėl? Man labai patinka miestai prie vandens, tad vaizdas į Bosforą užbūrė net ir tuomet, kai žiemiškas oras nelepino šiluma ar saule. Tad grįžčiau dėl šių vaizdų, dėl skanaus maisto, dėl noro išvaikščioti dar daugiau gatvelių tolimesniuose Stambulo rajonuose ir dėl to, kad šį kartą taip ir neparagavau kavos, paruoštos ant smėlio.