Goris Gruzijoje: svečiuose pas Josifą Staliną

Dažniausiai žmonės, atskridę į Gruziją per Kutaisio oro uostą, kuo greičiau skuba pirmyn – prie jūros, į kalnus ar į sostinę Tbilisį. Mūsų maršrutas buvo kiek lėtesnis, tad pakeliui į Tbilisį dar sustojome Goryje – mieste (ar vis dėlto miestelyje?), kuris labiausiai žinomas dėl to, kad jame gimė vienas didžiųjų pasaulio diktatorių Josifas Stalinas.

Gorio centre įrengtas jam skirtas muziejus, šalia pastatyta ir sena bakūžė, kurioje Stalinas praleido pirmąsias savo dienas, ir keli jo traukinio vagonai, leidžiantys susipažinti su tuometinių kelionių ypatumais. Šis muziejus ir yra įdomiausia miesto dalis – atvykus čia verta priešais muziejų esančiose užkandinėse įsigyti chačiapurį ir kavos, prisėsti sode ir pasišildyti saulėkaitoje, pasišnekėti su aplinkui šmirinėjančiais šunimis, atsikratyti vieno kito pavežėjimo paslaugas siūlančio vyruko, o tada leistis į kelionę po Stalino gyvenimą.

Toliau skaityti “Goris Gruzijoje: svečiuose pas Josifą Staliną“

Mitus griaunanti Palanga

Nuo pat vaikystės labai mėgau jūrą. Galėdavau leisti prie jos valandų valandas – tiek taškydamasi dažniausiai ganėtinai šaltame vandenyje, tiek vaikščiodama pakrante, tiek statydama smėlio pilis. Paauglystėje prie jūros važiuodavau jau ne tik vasarą, kad nuraminčiau romantiškai besiblaškančią širdį, netgi planavau studijuoti Klaipėdoje, kad tik būčiau arčiau jūros.

Deja, galiausiai gyvenimas viską sudėliojo taip, kad gyvenu Vilniuje, o į lietuvišką paplūdimį užsuku tik darbo reikalais. Taip nutiko ir šią vasarą, kai savaitgaliui išsikomandiravau į Palangos oro uostą. Tiesa, aš nebūčiau aš, jeigu nebūčiau šios komandiruotės suderinusi su asmeniniais tikslais – atrasti naujų ir įdomių vietų pajūryje.

Tikslą pasiekiau, tad pasidalysiu keliais maloniais atradimais, kurie man sugriovė mitą, kad Palanga yra tik triukšminga Basanavičiaus gatvė ir ja marširuojanti auditorija.

Toliau skaityti “Mitus griaunanti Palanga“

Lietuvos jūrų muziejus: kaip paglostyti ruonį?

Šaltuoju metų laiku kelionių smarkiai apmažėjo, tad ilgesniojo Velykų savaitgalio laukiau su nekantrumu. Prieš važiuojant pas močiutę, gyvenančią Kretingos rajone, kilo mintis pakeliui dar ką nors pamatyti ir nuveikti. Kadangi nuo senų laikų turiu sunkiai blėstančią meilę Klaipėdai, lankytinų vietų varžybose ji nugalėjo be konkurencijos.

Iš kelių apgalvotų šeštadienio scenarijų patraukliausias pasirodė tas, kuris siūlė ir pasivaikščiojimą prie jūros, ir naujų dalykų pažinimą, ir gyvus gyvūnus. Tad po kiek daugiau nei 3 valandų kelionės automobiliu šeštadienio popietę su M. leidome Šiauriniame rage ir laukėme kelto į Smiltynę bei pasivaikščiojimo iki Lietuvos jūrų muziejaus.

Lietuvos jūrų muziejus – lankomiausias 2017 m. muziejus Lietuvoje. Jame pernai apsilankė daugiau nei 436 tūkst. žmonių. Tikiu, kad šiemet jų bus dar daugiau, nes gruodžio mėnesį buvo atnaujintos ekspozicijos, dabar siūlančios pamatyti daugiau rūšių žuvų ir kviečiančios pažinti jūrininkystę bei jūros pasaulį per žaidimus ir interakcijas.

Toliau skaityti “Lietuvos jūrų muziejus: kaip paglostyti ruonį?“

Žvaigždėtas Vilniaus planetariumo dangus

Mano blogo tinklaraščio pavadinimas glaudžiai susijęs su kosmosu, tad turbūt nėra smarkiai netikėta tai, kad pirmasis įrašas bus apie žvaigždes – tas tikrąsias, kurios naktimis danguje spindi.

Vaikystėje, kol dar lankiau mokyklą Šiauliuose, per pirmąją ekskursiją į Vilnių planavome aplankyti planetariumą. Deja, taip nenutiko, nes greičiausiai įstrigę kamščiuose ar pasiklydę sostinės gatvėse tąkart pavėlavome į mums numatytą seansą. Buvo apmaudu, bet apsilankymas tuomet dar labai naujame Akropolyje greitai nustūmė planetas, žvaigždes ir kosmosą į užmarštį.

Ir štai pagaliau, praėjus daugiau negu penkiolikai metų nuo to pirmojo bandymo apsilankyti, man galiausiai pavyko! Kaip bebūtų keista, vietomis atrodė, kad laiko mašina grąžino mane visus tuos metus atgal – visa planetariumo aplinka man priminė sovietiniais laikais statytą mokyklą, o girgždančios ir apibrizgusios kėdės – seną aktų salę.

Toliau skaityti “Žvaigždėtas Vilniaus planetariumo dangus“