Parašiau pavadinimą ir supratau, kad jis nėra iki galo teisingas – šunį būtinai reikia įskaičiuoti į keliautojų skaičių, nes būtent jis nulėmė nemažai kelionės dalykų: transporto būdą, pasirinktą šalį ir net konkretų jos regioną. Taip pat šuo, vardu Svarainis, buvo tas kompanijos narys, kuris sulaukė daugiausiai dėmesio iš aplinkinių ir buvo pripažintas ištvermingiausiu žygeiviu. Na, o vėliau ir labiausiai kelionėje nuvargusiu. Bet apie viską nuo pradžių.

Su M. jau kurį laiką rezgėme mintį pasivaikščioti po kalnus. Savo ištvermę ir fizinius gebėjimus pabandėme Japonijoje, kai tris dienas žygiavome Kumano Kodo piligriminiu keliu. Kadangi išgyvenome tiek vertikalius metrus, tiek kiaurai merkiantį lietų, tiek kuprines ant pečių, atėjo metas europietiškų kalnų iššūkiui.

Po paskutinės ilgesnės mūsų kelionės šuo buvo taip užstresavęs, kad nebesinorėjo jo palikti namie. Svarainis yra kiek per didelis skristi lėktuvu salone ir per bailus, kad ramiai leisčiau jam skristi bagažo skyriuje, tad nelabai turėjome kitą pasirinkimą – tik važiuoti automobiliu. Įvertinus priimtiną vairavimo trukmę, beliko išsirinkti – Lenkija ar Slovakija.

Pagrindinis kriterijus – tai kad galėtume eiti kartu su šunimi, nulėmė, kad pasirinkome Slovakiją. Pasirodo, Lenkijoje šunys nacionaliniuose parkuose nėra labai laukiami.

Toliau skaityti “Slovakijos Žemieji Tatrai: žygis keturiese, neskaitant šuns“