Žaluma miesto viduryje – diena Niujorko Centriniame parke

Niujorko centrinis parkas – tai beveik 3,5 kvadratinių kilometrų žalumos tarp miesto dangoraižių. Neįtikėtina, bet visas parkas per maždaug 20 metų sukurtas žmonių rankomis – iki 1858-ųjų čia buvo akmenuotas pelkynas. Vaikščiodama išpuoselėtomis parko alėjomis apie tai net negalėjau pagalvoti.

Nors net parke neįstengsite pabėgti nuo dangoraižių – pro medžių viršūnes jie vis tiek į jus žiūrės, bent trumpam pasijusti ne didžiulio ir skubančio miesto dalimi tikrai gali pavykti.

O ką gi veikti Niujorko Centriniame parke?

Toliau skaityti “Žaluma miesto viduryje – diena Niujorko Centriniame parke“

Mirties slėnis: ką pamatyti neturint daug laiko ir jėgų

Kai į google įvedi Death Valley – lietuviškai Mirties slėnis – pirmas klausimas, kuris iškyla tarp paieškos rezultatų – ar iš tikrųjų galima ten numirti. Atsakymas tikrai logiškas – taip. Tiesa, internetai teigia, kad dažniausiai žmonės žūva pakliuvę į autoįvykius, o ne dėl karščio ar dehidratacijos. Tačiau vis tiek reikia būti atsargiam ir planuojant apsilankymą apsirūpinti geriamuoju vandeniu.

Mirties slėnis įsikūręs tarp dviejų kalnų grandinių, tai viena karščiausių ir žemiausių vietų (86 metrai žemiau jūros lygio) žemėje. Rugsėjui persiritus į antrąją pusę, kai ten lankėmės, temperatūra įdienojus siekė 43 laipsnius pliuso. Šalia to dar pūtė ganėtinai stiprus vėjas, tad kone visą laiką išlipusi iš automobilio jaučiausi lyg į mane pūstų gigantiškas fenas. Jausmas tikrai keistas.

Tądien nuo Las Vegaso judėjome link Mono Lake ir Yosemite nacionalinio parko, tad pasirinkome kelią, vedantį tiesiai per Mirties slėnį ir trumpai patyrinėjome pagrindinius jo objektus. Apsilankymas trumpas buvo dėl laiko trūkumo, tačiau ir jėgų vaikštinėti didžiuliame karštyje daug neturėjome.

 


Toliau skaityti “Mirties slėnis: ką pamatyti neturint daug laiko ir jėgų“

Muziejai Niujorke: kuriuos lankyti ir kaip jiems neišleisti krūvos pinigų

Viena iš veiklų, kuriomis galima užsiimti Niujorke – lankymasis muziejuose. Ir jų šiame mieste taip paprastai nesuskaičiuosi – vien patiems didžiausiems ir svarbiausiems turbūt abiejų rankų pirštų neužtektų… Centrinio parko pašonėje viena Fifth Avenu atkarpa netgi yra pavadinta Museum Mile (Muziejų mylia). Maždaug 1,6 kilometro atstumu čia vienas nuo kito įsikūrę devyni dideli muziejai, tad net nebūtina keisti lokacijos mieste – tiesiog eini iš vieno į kitą ir priimi į galvą, širdį ir sielą visą čia sukauptą kultūrą.

Per dviejų savaičių viešnagę Niujorke aplankiau keturis puikius muziejus. Tiesa, nė vienas iš jų nebuvo minėtoje Muziejų mylioje, ups! Visi keturi man paliko didelį įspūdį, tad tikrai galiu rekomenduoti.

Toliau skaityti “Muziejai Niujorke: kuriuos lankyti ir kaip jiems neišleisti krūvos pinigų“

Viena karšta diena nuodėmių mieste Las Vegase

Ar esate girdėję posakį – kas nutinka Las Vegase, tas ir lieka Las Vegase? Teko ir man jį girdėti, bet vis dėlto nusprendžiau neslėpti ir pasipasakoti, kaip vieną karštą rugsėjo dieną (ir naktį!) praleidome šiame nuodėmių mieste.

Dar iki Las Vegaso…

Kol daugiau nei keturias valandas riedėjome per Jutą, Arizoną bei Nevadą ir stebėjome, kaip temperatūros rodmenys lauke pamažu kyla į viršų, aš svajojau apie baseiną. Bet pirmasis objektas, laukęs mūsų kompanijos, buvo Boulder City ir Huverio užtvanka (Hoover Dam). Internetai sako, kad šį unikalų statinį galima vadinti vienu iš septynių Amerikos šiuolaikinės civilinės statybos stebuklų, kurio istorija siekia 1935-uosius metus.

Ant Kolorado upės įsikūrusi hidroelektrinė gaminama elektra aprūpina tris valstijas. Pati užtvanka pastatyta tarp jų dviejų – Nevados ir Arizonos – tad apžvalginiu tiltu galima pereiti į kitą valstiją ir apsisukus sugrįžti atgal. Nors techninių parametrų ir užtvankos veikimo principų nupasakoti negaliu, visas Huverio užtvankos kompleksas net ir mano akims buvo labai įspūdingas.

Toliau skaityti “Viena karšta diena nuodėmių mieste Las Vegase“

Niujorkas. Ką verta žinoti prieš ten vykstant?

Mano mėgstamiausias visų laikų serialas yra „Draugai“. Po kiekvienų iširusių santykių žiūrėdavau, kaip keturios žavios damos ieško savojo „Sekso ir miesto“. Prieš šv. Kalėdas dar ir dar kartą stebiu, kaip Kevinas sumaišo lėktuvus ir vėl būna „Vienas namuose“. Kas sieja šiuos tris dalykus?

Teisingai, Niujorkas.

Tai miestas, apie kurį galima ilgai kalbėti nuvalkiotomis frazėmis, bet geriausia imti ir jį pamatyti savomis akimis.

Dvi pirmas birželio savaites myniau takus Niujorko gatvėmis ir nuolat šypsojausi pamatydama kažką, ką anksčiau pažinojau tik iš filmų ar serialų. Žmonės sako, kad pažinti šį miestą gali neužtekti ir viso gyvenimo, o ką jau kalbėti vos apie kelias dienas ar savaites. Tad nepretenduoju į ekspertiškumą, o dalijuosi savąja patirtimi, kaip susipažinimą su Niujorku paversti malonesniu.

Toliau skaityti “Niujorkas. Ką verta žinoti prieš ten vykstant?“

Tarsi didžiulė smėlio pilis – Bryce nacionalinis parkas Jutoje

Turbūt apie visus JAV pamatytus gamtos vaizdus galiu drąsiai sakyti, kad jie gniaužė kvapą. Džiugu, kad visos per trijų savaičių kelionę aplankytos vietos buvo ganėtinai skirtingos ir sukėlė pačių įvairiausių įspūdžių. Ir nors Didysis Kanjonas pavergė savo dydžiu (kaip netikėta!), tai Bryce nacionalinis parkas Jutos valstijoje įsiminė tuo, kad buvo nepanašus į nieką kitą, pamatytą anksčiau.

Pagrindinė parko atrakcija – Bryce kanjonas – atrodo kaip paplūdimyje iš šlapio smėlio supilta pilis. Ir aš nė kiek neperdedu!

Iš tiesų Bryce kanjonas yra visai ne kanjonas. Jame niekuomet netekėjo upė, o natūralų amfiteatrą sukūrė sniego, lietaus ir ledo dermė bei uolienų erozija. Tai ji kalta (o gal kaip tik – nusipelniusi), kad būtent šioje Jutos valstijos vietoje susidarė begalė smailėjančių uolų, kurios kitais vadinamos hudais (angliškai, hoodoos).

Toliau skaityti “Tarsi didžiulė smėlio pilis – Bryce nacionalinis parkas Jutoje“

Trys puikūs pasivaikščiojimai Ziono nacionaliniame parke Jutoje

Rugsėjo pirmoje pusėje Ziono nacionaliniame parke (kai kurie lietuviški šaltiniai sako, kad reikėtų šį parką vadinti Siono, bet aš lieku prie to pavadinimo, kuris man skamba natūraliau) buvo karšta. Dienomis temperatūra kildavo iki 35 laipsnių Celsijaus, o skaičiuojant pagal Farenheitą, skaičiai būdavo dar įspūdingesni – 100 laipsnių. Tad savo pasivaikščiojimus pradėdavome anksti ryte, kad popietę galėtume leisti poilsiaudami pavėsyje su šaltais gėrimais. Tiesa, naktimis ir rytais mūsų stovyklavietėje bei visame parke pūsdavo ganėtinai stiprus vėjas, tad į visus žygius išeidavau apsivilkusi džemperį, kuris atgal parkeliaudavo jau sugrūstas į kuprinę.

Pats Zionas pasitiko mus įspūdingais vaizdais, kai po kokių trijų valandų važiavimo (su McDonald’s pertrauka, žinoma) nuo Page pagaliau čia atvykome. Iki savo stovyklavietės Springdale miestelyje pravažiavome visą parką vaizdingu keliu ir jau galvojome, kad susidarėme savo nuomonę. Tačiau vėliau per 2,5 dienos, kurias čia praleidome, praėjome tris skirtingus trailus (lietuviškas atitikmuo – takeliai, bet šis žodis, mano nuomone, čia ne itin tinka) ir pamatėme tris parko veidus.

Toliau skaityti “Trys puikūs pasivaikščiojimai Ziono nacionaliniame parke Jutoje“