Goris Gruzijoje: svečiuose pas Josifą Staliną

Dažniausiai žmonės, atskridę į Gruziją per Kutaisio oro uostą, kuo greičiau skuba pirmyn – prie jūros, į kalnus ar į sostinę Tbilisį. Mūsų maršrutas buvo kiek lėtesnis, tad pakeliui į Tbilisį dar sustojome Goryje – mieste (ar vis dėlto miestelyje?), kuris labiausiai žinomas dėl to, kad jame gimė vienas didžiųjų pasaulio diktatorių Josifas Stalinas.

Gorio centre įrengtas jam skirtas muziejus, šalia pastatyta ir sena bakūžė, kurioje Stalinas praleido pirmąsias savo dienas, ir keli jo traukinio vagonai, leidžiantys susipažinti su tuometinių kelionių ypatumais. Šis muziejus ir yra įdomiausia miesto dalis – atvykus čia verta priešais muziejų esančiose užkandinėse įsigyti chačiapurį ir kavos, prisėsti sode ir pasišildyti saulėkaitoje, pasišnekėti su aplinkui šmirinėjančiais šunimis, atsikratyti vieno kito pavežėjimo paslaugas siūlančio vyruko, o tada leistis į kelionę po Stalino gyvenimą.

Toliau skaityti “Goris Gruzijoje: svečiuose pas Josifą Staliną“

Mitus griaunanti Palanga

Nuo pat vaikystės labai mėgau jūrą. Galėdavau leisti prie jos valandų valandas – tiek taškydamasi dažniausiai ganėtinai šaltame vandenyje, tiek vaikščiodama pakrante, tiek statydama smėlio pilis. Paauglystėje prie jūros važiuodavau jau ne tik vasarą, kad nuraminčiau romantiškai besiblaškančią širdį, netgi planavau studijuoti Klaipėdoje, kad tik būčiau arčiau jūros.

Deja, galiausiai gyvenimas viską sudėliojo taip, kad gyvenu Vilniuje, o į lietuvišką paplūdimį užsuku tik darbo reikalais. Taip nutiko ir šią vasarą, kai savaitgaliui išsikomandiravau į Palangos oro uostą. Tiesa, aš nebūčiau aš, jeigu nebūčiau šios komandiruotės suderinusi su asmeniniais tikslais – atrasti naujų ir įdomių vietų pajūryje.

Tikslą pasiekiau, tad pasidalysiu keliais maloniais atradimais, kurie man sugriovė mitą, kad Palanga yra tik triukšminga Basanavičiaus gatvė ir ja marširuojanti auditorija.

Toliau skaityti “Mitus griaunanti Palanga“

Kutaisis: ar tikrai jis – Gruzijos Savanorių prospektas?

Kai lėktuvas nusileido Kutaisio oro uoste, buvau pasiruošusi likti nustebinta. Ir buvau! Po ilgo riedėjimo kilimo ir tūpimo taku bei senų karinių angarų stebėjimo galiausiai pasiekėme statybų aikštelę ir mažučiuką keleivių terminal su vos dviem laipinimo vartais. Tik įžengus į pastatą, jau galima pamatyti kitoje jo pusėje esantį išėjimą ir prie jo lūkuriuojančius dušmanus.

Girdėjau, kad vienu metu Gruzijos (ar dabar jau turėčiau sakyti Sakartvelo?) pasienyje visi turistai gaudavo dovanų buteliuką vyno. Panašu, kad didėjant skrydžių ir keleivių skaičiui, šios gražios tradicijos atsisakyta. Gera žinia – pasų kontrolė veikia greitai, tad net ir išlipę iš pilnutėlio lėktuvo ilgai užtrukti eilėje neturėtumėte. O iš Kutaisio Karaliaus Davido Statytojo oro uosto – tiesiai į nuotykius!

Vienas draugas man Kutaisį apibūdino kaip Gruzijos Savanorių prospektą. Iš ties, panašumų yra. Iš pablizginto miesto centro per kelias minutes gali nueiti į didžiulį ir nutriušusį turgų, iki didžiosios Bagrati katedros eiti tenka privačių namukų kvartalais, kur praeivius aploja šunys ir nužiūri nelabai linksmai nusiteikę vietiniai, o per putojančią kalnų upę į kalną kelia girgždantis ir smarkiai parūdijęs keltuvas. Na, bet pačiame centro viduryje – transporto žiede, galima pamatyti įspūdingą fontaną su paauksuotomis žvėriukų skulptūromis.

Toliau skaityti “Kutaisis: ar tikrai jis – Gruzijos Savanorių prospektas?“

Lietuvos jūrų muziejus: kaip paglostyti ruonį?

Šaltuoju metų laiku kelionių smarkiai apmažėjo, tad ilgesniojo Velykų savaitgalio laukiau su nekantrumu. Prieš važiuojant pas močiutę, gyvenančią Kretingos rajone, kilo mintis pakeliui dar ką nors pamatyti ir nuveikti. Kadangi nuo senų laikų turiu sunkiai blėstančią meilę Klaipėdai, lankytinų vietų varžybose ji nugalėjo be konkurencijos.

Iš kelių apgalvotų šeštadienio scenarijų patraukliausias pasirodė tas, kuris siūlė ir pasivaikščiojimą prie jūros, ir naujų dalykų pažinimą, ir gyvus gyvūnus. Tad po kiek daugiau nei 3 valandų kelionės automobiliu šeštadienio popietę su M. leidome Šiauriniame rage ir laukėme kelto į Smiltynę bei pasivaikščiojimo iki Lietuvos jūrų muziejaus.

Lietuvos jūrų muziejus – lankomiausias 2017 m. muziejus Lietuvoje. Jame pernai apsilankė daugiau nei 436 tūkst. žmonių. Tikiu, kad šiemet jų bus dar daugiau, nes gruodžio mėnesį buvo atnaujintos ekspozicijos, dabar siūlančios pamatyti daugiau rūšių žuvų ir kviečiančios pažinti jūrininkystę bei jūros pasaulį per žaidimus ir interakcijas.

Toliau skaityti “Lietuvos jūrų muziejus: kaip paglostyti ruonį?“

Bėgimo turizmas: gražiausios varžybų trasos Lietuvoje

Jeigu paklausčiau draugų, su kuo aš jiems asocijuojuosiu, turbūt ne iš vieno išgirsčiau žodį „bėgimas“. Per pastaruosius porą metų, kai bėgimo distanciją ištęsiau iki 21 kilometro, ieškodama naujų takelių ne tik tyrinėjau Vingio parką, bet ir išbandžiau įvairių bėgimo renginių trasas. Kartu ir paturistavau skirtingose Lietuvos vietose, kuriose gal šiaip nebūčiau apsilankiusi.

Tad jeigu bėgioti Vilniaus centre nesinori ar nusibodo, kviečiu išbandyti kitus renginius. Mano praėjusių kelerių metų TOP5 buvo toks:

Bėgimas „Runway Run“

Mano nuomone, šis bėgimas yra pats smagiausias Lietuvoje. Ne dėl to, kad vyksta mano gimtajame mieste – Šiauliuose, bet dėl to, kad bėgama karinio oro uosto kilimo ir tūpimo taku. Nors trasa vos trijų kilometrų, tuo metu, kai bėgikai pasileidžia pirmyn, visiškai šalia riaumodami kyla naikintuvai, kurie po to kelis kartus prasklendžia virš galvos.

Prieš bėgimą Zoknių oro uoste galima apžiūrėti įvairią karinę techniką, po bėgimo – pasivaišinti kareiviška koše. Į starto vietą dalyviai vežami autobusais, kuriuose, jeigu pakliūni su kuopa jaunųjų savanorių, visuomet bus vietos atsisėsti, nes nuskambės komanda „Šiknas pa-kelt!“. Tikra istorija. Toliau skaityti “Bėgimo turizmas: gražiausios varžybų trasos Lietuvoje“

Trys istorijos iš Paryžiaus

Didžiąją gyvenimo dalį Paryžius man buvo svajonių miestas – aš netgi sakiau sau, kad ištekėsiu už to, su kuriuo ten nuvyksiu. Ir štai, šį pavasarį jau trečią kartą sveikinausi su Eifelio bokštu. Tiesa, nė vienas vyriškis į tokį pasimatymą manęs dar nelydėjo.

Žurnalas, skaitytas laukiant lėktuvo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) oro uoste, man pasakė, kad 2017 metais Prancūzijos sostinę aplankė 89 milijonai užsieniečių. Paryžių jie gali pažinti skirtingais būdais – aš pati kiekvieną kartą imdavausi vis kitokių veiklų ir ieškojau naujų vaizdų. Praleidžiant mieste vidutiniškai keturias dienas per vieną kelionę istorijų atsirasdavo įvairių.

Toliau skaityti “Trys istorijos iš Paryžiaus“

Kaip praleisti savaitgalį Londone? II dalis

Antrajai viešnagės Londone dienai turėjau daug planų, deja, ne visus juos pavyko įgyvendinti, nes mane užklupo veriantis pėdos skausmas. Tiesą sakant, jis lydėjo abiejų išvykų į Londoną metu, tad jau pradedu nerimauti, ar tik nebus šis miestas užkerėjęs mano kojų?

Nepaisant to, antrąją savaitgalio dieną Londone turėjome nemažai reikalų. Jums rekomenduoju:

Pradėti pasivaikščiojimą nuo rajono, kuriame apsistojote, apžiūros. Gyvenome dailiame Pimlico rajonėlyje, tad pėsčiomis patraukėme link Kensington ir Chelsea. Man norėjosi fotografuoti kone kiekvieną gyvenamąjį namą ar parduotuvės vitriną, nes pamatyti kvartalai buvo kažkas tokio. 

Užsukti į prabangų prekybos centrą. Mūsų kelyje pasitaikė Harrods – prabangiausias toks prekybos centras Londone. Lengvai pavyktų praleisti jame visą dieną žvalgantis it kokiame muziejuje. O patyrinėti čia galima ne tik prekes, bet ir interjerą, laiptines, eskalatorius (pirmuosius Europoje!) ar net skulptūrą princesei Dianai atminti.

 

Toliau skaityti “Kaip praleisti savaitgalį Londone? II dalis“