Ką veikti?

Stambulas: trys dienos mieste tarp Rytų ir Vakarų

29 kovo, 2024

Pirmą kartą Stambule neišėjau iš oro uosto, antrą – pavėlavusi į jungiamąjį skrydį buvau nuvežta iki artimiausio viešbučio nakvynei, trečią – pagaliau praleidau šiame mieste tris dienas. Gerai gerai, galbūt šių įvykių chronologija ne visai tiksli, bet galutiniam vaizdui tai netrukdo. Stambulas daugeliui viso pasaulio keliautojų yra tarpinė stotelė, bet jis tikrai gali parodyti daug daugiau negu milžinišką savo oro uostą.

Būdamas vieninteliu miestu, įsikūrusiu per du žemynus, Stambulas savyje talpina tiek vakarietiškos, tiek rytietiškos kultūros atributus.

Kadangi Turkijos miestas, kuris didžiąją savo istorijos dalį buvo vadinamas Konstantinopoliu, prie Bosforo krantų įsikūrė dar prieš mūsų erą, istorinių ir lankytinų vietų Stambule yra turbūt ant kiekvieno kampo, tad norint susidėlioti sau tinkamą maršrutą reikėjo gerai padirbėti. Dalinuosi, ką pasirinkome pamatyti per tris dienas Stambule 2024-ųjų vasarį.

Toliau skaityti

Atominis turizmas Japonijoje: Hirošima ir Fukušima

17 sausio, 2024

Išsiruošę keliauti į Japoniją savo maršruto kertiniais taškais pasirinkome Tokijų ir Hirošimą, nes tai du šalies miestai, apie kuriuos buvome girdėję daugiausiai.

Hirošima savo „šlovę“ užsidirbo tuomet, kai buvo pasirinkta kaip vienas iš pirmosios atominės bombos taikinių. 1945-ųjų istoriją labai vaizdingai parodė filmas Oppenheimer – galiu drąsiai prisipažinti, kad per sceną, kurioje diskutuojama, ant kokio Japonijos miesto reikėtų numesti bombą, braukiau ašaras.

Vėliau, jau dėliodami taškus Japonijos žemėlapyje, atradome dar vieną apokaliptinę vietą, įvardijamą tamsiojo turizmo (dark tourism) sąrašuose – Fukušimos regioną. Dalis jo žmonių buvo evakuota po 2011 m. kovo 11 d. kilusio žemės drebėjimo, cunamio ir atominės elektrinės avarijos. Tad susiplanavome ir kelionę ten – maždaug 250 kilometrų šiauriau nuo Tokijo.

Nė vienu iš šių pasirinkimų nepasigailėjome nė akimirkai, nors sunkių momentų tikrai buvo.

Toliau skaityti

F1 savaitgalis: įspūdžiai iš Hungaroring trasos Budapešte

6 spalio, 2022

Kai man buvo 13-15 metų, sekmadieniais su tėvais dažnai susėsdavom prie TV pažiūrėti Formulės-1 lenktynių. Kristijono Kaikario ir Arūno Volungevičiaus balsai man iki šiol primena tuos laikus, kai raudonuose Ferrari boliduose sėdėjo Michaelis Schumacheris ir Rubensas Barichello. Nors ne tiek daug veiksmo tuo metu supratau, bet man buvo taip įdomu, kad savaitgalį gebėdavau atsikelti 4 val. ryto, kad nepraleisčiau lenktynių iš Australijos.

Nelabai pamenu, kuriuo metu F1 nusistūmė į antrą-trečią ir dar tolimesnius planus. Bet tiksliai žinau, kad sugrįžo 2020-aisiais, kai karantino liūdesyje su M. atradome Netflix ir dokumentinį serialą Drive to Survive. Susipažinome su naujais veidais, o po dviejų kompiuterio ekrane peržiūrėtų sezonų nusprendėme, kad atėjo metas padaryti tai, apie ką paauglystėje net pagalvoti buvo sunkiai įmanoma – nuvažiuoti pažiūrėti lenktynių gyvai.

Paskutinį liepos savaitgalį keturias dienas praleidome Budapešte, o tiksliau – maždaug 30 kilometrų nuo miesto esančioje Hungaroring trasoje, kur vyko Hungarian Grand Prix.

Toliau skaityti

Šiaurės Lenkija: Baltijos pakrantės trimiestis – Gdanskas, Sopotas ir Gdynė

11 rugpjūčio, 2022

Iki 2020-ųjų rudens buvau lankiusi tik vieną iš Baltijos jūros pakrantės Trimiesčio dalių – Gdynę. Kelias vasaras iš eilės kone savaitę laiko gyvenau palapinėje šio miesto oro uosto teritorijoje, kur naktimis klausiausi mėgstamų indie roko grupių, o dienomis gulėdavau siaurame paplūdimio ruoželyje. Iš Opener festivalio į miesto centrą atvažiuoti irgi teko, tiesa, tuomet visas turistavimas apsiribojo valgymu – ledais ir lenkiškais koldūnais.

O štai 2020-ųjų rugsėjo pabaigoje, kai po Šiaurės Lenkiją savaitėlę keliavome automobiliu, susipažinau ir su Gdansku bei Sopotu. Tuomet supratau, kad visoms Trimiesčio įdomybėms aplankyti dviejų dienų ir trijų naktų yra smarkiai per mažai.

O kas gi įdomaus yra Trimiestyje?

Toliau skaityti

Romantiškas savaitgalis prie Kuršių marių

27 vasario, 2021

Kelionėse po Lietuvą nori-nenori atsiranda tokių vietų, kurios įkrenta į širdį ir šaukia apsilankyti vėl. Man taip nutiko su pamario kraštu – po to, kai prieš penkerius metus pirmą kartą apsilankiau Ventės rage, neramių Kuršių marių vaizdas įsirėžė mano galvoje ir trūks-plyš norėjau jį pamatyti ir vėl.

Tad prieš porą metų labai smagiai dalyvavau Laukinis trail bėgime Kintuose, kur braidžiau (tiesiogine šio žodžio prasme) po užliejamas pamario pievas, stebėjau kaituotojus Svencelėje ir vėl grožėjausi neramių marių bangomis Ventėje. Na, o vieną karštą praėjusių metų rugpjūčio savaitgalį atėjo metas artimiau susipažinti su Šilute, persikelti per marias laivu ir pagaliau aplankyti vieną geriausių Lietuvos restoranų, įsikūrusį Šturmuose.

Toliau skaityti