Vienas savaitgalis Vienoje

Jau ne vienerius metus iš eilės pasirenku gimtadienio rytą pabusti ne savo namuose, o svetimame mieste. Praėjusį lapkritį mane saulės spinduliais džiugino Austrijos sostinė Viena, kuri man labiausiai pažįstama iš vaikystėje (ir paauglystėje, ir dabar iš tiesų…) mėgto serialo Komisaras Reksas.

Po to, kai pernai rudenį skrydžius iš Vilniaus į Vieną pradėjo oro linijų bendrovė Laudamotion, būriai keliautojų pirko tikrai nebrangius bilietus ir skrido į Austriją savaitgaliui. Išskristi galima penktadienį vakare (esant poreikiui, galite iš oro uosto keliauti tiesiai į kokį nors klubą ar barą), o namo ar į darbą grįžti turėtų pavykti iki pirmadienio pietų, tad turint kiek laisvesnį darbo grafiką įmanoma išsisukti be papildomų laisvadienių*.

Ar Vienai užtenka vieno savaitgalio? Jeigu norisi pamatyti pagrindines turistines vietas ir smagiai praleisti laiką – užtenka. Jeigu tikitės apžiūrėti garsiausius meno kūrinius miesto muziejuose, užsukti į operą, išvaikščioti parkus ir išgerti kavos visose žymiausiose kavinėse – užtruksite kiek ilgiau.

Toliau skaityti “Vienas savaitgalis Vienoje“

Trys dienos ir 70 tūkst. žingsnių San Franciske

San Franciskas – didžiųjų technologijų kompanijų globėjas, liberalus ir daugybę kultūrų savyje talpinantis miestas, žavintis savo gyvenamųjų namų architektūra, stačiomis gatvėmis ir jose susipynusiais istoriniais bei šiuolaikinio gyvenimo atributais. Tačiau drauge jis ir JAV benamių sostinė, kurioje kiekvienas kampas gali tapti tavo namais, jeigu tik čia pasistatysi palapinę ar atsitempsi čiužinį. Nepaisant to, miestas ganėtinai jaukus ir vilioja praleisti čia daugiau laiko prieplaukose stebint jūrų liūtus ar kopiant į nesibaigiančias kalvas.

Paskutines tris savo trijų savaičių kelionės po JAV Vakarinę pakrantę dienas praleidome būtent San Franciske. Kad ir kaip man patiktų keliauti, tuomet jau buvau pavargusi nuo įspūdžių ir jame pamačiau toli gražu ne viską, ką buvo galima pamatyti. Tačiau turėjau puikią gidę – nuo darbo universitete laikų pažįstama Kristina, jau ne vienerius metus gyvenanti San Franciske, papasakojo ir parodė mums tikrai įdomių dalykų.

Toliau skaityti “Trys dienos ir 70 tūkst. žingsnių San Franciske“

Savaitgalis Lisabonoje: Belem rajono džiaugsmai

Norint turiningai praleisti savaitgalį Lisabonoje, vien pasivaikščioti po miesto centrą neužteks. Tiksliau, gal ir užtektų, bet juk norisi pamatyti ir daugiau įdomių miesto vietų, tiesa? Antrąją viešnagės dieną leiskitės į kelionę po Belem rajoną. Senajame Lisabonos priemiestyje rasite net kelis miesto simboliais tapusius objektus – autentišką pastel de nata pyragėlių kavinę (būtent joje gardieji saldumynai ir pradėti gaminti) ir didžiuosius pasaulio atradimus menantį Belem bokštą.

Bet apie viską iš pradžių!

Toliau skaityti “Savaitgalis Lisabonoje: Belem rajono džiaugsmai“

Kaip mes per 15 mėnesių surinkome Lietuvos žemėlapį

Įspūdžių žaidimas. Geriausia praėjusių metų turizmo iniciatyva. Skatinimas pakeliauti po savo šalį – visa tai yra „Surink Lietuvą“. Idėja atrodo visai paprasta, bet tikrai ne prasta – aplankai 60 šalies savivaldybių ir kiekvienoje iš jų įsigyji magnetuką, atspindintį būtent tą kraštą, o galiausiai iš visų jų susidėlioja stilizuotas Lietuvos žemėlapis.

Man „Surink Lietuvą“ karštinė prasidėjo 2018-ųjų liepos 14 d., kai iš draugės dovanų gavau mūsų gimtojo miesto – Šiaulių – magnetuką. Vos per kelias dienas nuo iniciatyvos pradžios jis jau buvo spėjęs tapti deficitiniu. Tad ta trūkumo situacija ir iššūkių atmosfera pakurstė norą imtis žaidimo iš esmės. Ir štai, 2019 metų spalio 26 dieną – po kiek daugiau nei 15 mėnesių – ant namų šaldytuvo esu surinkusi visus 60 žemėlapio magnetukų.

Simboliška tai, kad per 15 mėnesių dviese suvažinėjome į 15 kelionių. Magnetukų rinkimas buvo derinamas su kelionėmis pas gimines per šventes, dėl to buvo keičiami maršrutai važiuojant kur nors su kitokiais reikalais, taip pat ir bėgimo renginius rinkdavausi tokiuose regionuose, kur dar reikėdavo „susirinkti“ savo žemėlapio dalis. Tiesa, kai kuriose Lietuvos vietose esame buvę ir anksčiau, tad tose savivaldybėse priėmėme draugų pagalbą ir atskirai ten nebevažiavome.

Dabar suskaičiuoju, kad per tuos 15 mėnesių vien rinkdami magnetukus nuvažiavome maždaug 5880 kilometrų. Tad noriu pasidalyti trumpu šių kelionių dienoraščiu.

Toliau skaityti “Kaip mes per 15 mėnesių surinkome Lietuvos žemėlapį“

Savaitgalis Lisabonoje: pasivaikščiojimas po miesto centrą

Šiemet gimtadienio savaitgalis užsienyje su mama nutiko spalio viduryje tikintis geresnio oro ir galimybės pasivaikščioti trumpomis rankovėmis. Pasirinkta destinacija – Portugalijos sostinė Lisabona, į kurią atskridome šeštadienį viduryje nakties, o išskridome antradienį 5 val. ryto. Taigi, turėjome tris dienas, iš kurių dvi išnaudojome draugystei su Lisabona užmegzti, o per dar vieną – nuvažiavome į netoliese esantį Sintra miestelį.

Portugalijoje lankiausi jau antrą kartą per trejus metus ir abu sykius vos per kelias dienas pažinta Lisabona paliko puikų įspūdį – vis dėlto tai išskirtinė vieta Europos kontekste. Kadangi po kelių dienų pažinties su miestu, kalbėti apie tikslias rekomendacijas sunku, galiu papasakoti, ką mes nuveikėme Lisabonoje – pirmosios dienos maršrutas vedė per miesto centrą ir senuosius kvartalus.

Toliau skaityti “Savaitgalis Lisabonoje: pasivaikščiojimas po miesto centrą“

Žaluma miesto viduryje – diena Niujorko Centriniame parke

Niujorko centrinis parkas – tai beveik 3,5 kvadratinių kilometrų žalumos tarp miesto dangoraižių. Neįtikėtina, bet visas parkas per maždaug 20 metų sukurtas žmonių rankomis – iki 1858-ųjų čia buvo akmenuotas pelkynas. Vaikščiodama išpuoselėtomis parko alėjomis apie tai net negalėjau pagalvoti.

Nors net parke neįstengsite pabėgti nuo dangoraižių – pro medžių viršūnes jie vis tiek į jus žiūrės, bent trumpam pasijusti ne didžiulio ir skubančio miesto dalimi tikrai gali pavykti.

O ką gi veikti Niujorko Centriniame parke?

Toliau skaityti “Žaluma miesto viduryje – diena Niujorko Centriniame parke“

Mirties slėnis: ką pamatyti neturint daug laiko ir jėgų

Kai į google įvedi Death Valley – lietuviškai Mirties slėnis – pirmas klausimas, kuris iškyla tarp paieškos rezultatų – ar iš tikrųjų galima ten numirti. Atsakymas tikrai logiškas – taip. Tiesa, internetai teigia, kad dažniausiai žmonės žūva pakliuvę į autoįvykius, o ne dėl karščio ar dehidratacijos. Tačiau vis tiek reikia būti atsargiam ir planuojant apsilankymą apsirūpinti geriamuoju vandeniu.

Mirties slėnis įsikūręs tarp dviejų kalnų grandinių, tai viena karščiausių ir žemiausių vietų (86 metrai žemiau jūros lygio) žemėje. Rugsėjui persiritus į antrąją pusę, kai ten lankėmės, temperatūra įdienojus siekė 43 laipsnius pliuso. Šalia to dar pūtė ganėtinai stiprus vėjas, tad kone visą laiką išlipusi iš automobilio jaučiausi lyg į mane pūstų gigantiškas fenas. Jausmas tikrai keistas.

Tądien nuo Las Vegaso judėjome link Mono Lake ir Yosemite nacionalinio parko, tad pasirinkome kelią, vedantį tiesiai per Mirties slėnį ir trumpai patyrinėjome pagrindinius jo objektus. Apsilankymas trumpas buvo dėl laiko trūkumo, tačiau ir jėgų vaikštinėti didžiuliame karštyje daug neturėjome.

 


Toliau skaityti “Mirties slėnis: ką pamatyti neturint daug laiko ir jėgų“