Parašiau pavadinimą ir supratau, kad jis nėra iki galo teisingas – šunį būtinai reikia įskaičiuoti į keliautojų skaičių, nes būtent jis nulėmė nemažai kelionės dalykų: transporto būdą, pasirinktą šalį ir net konkretų jos regioną. Taip pat šuo, vardu Svarainis, buvo tas kompanijos narys, kuris sulaukė daugiausiai dėmesio iš aplinkinių ir buvo pripažintas ištvermingiausiu žygeiviu. Na, o vėliau ir labiausiai kelionėje nuvargusiu. Bet apie viską nuo pradžių.

Su M. jau kurį laiką rezgėme mintį pasivaikščioti po kalnus. Savo ištvermę ir fizinius gebėjimus pabandėme Japonijoje, kai tris dienas žygiavome Kumano Kodo piligriminiu keliu. Kadangi išgyvenome tiek vertikalius metrus, tiek kiaurai merkiantį lietų, tiek kuprines ant pečių, atėjo metas europietiškų kalnų iššūkiui.

Po paskutinės ilgesnės mūsų kelionės šuo buvo taip užstresavęs, kad nebesinorėjo jo palikti namie. Svarainis yra kiek per didelis skristi lėktuvu salone ir per bailus, kad ramiai leisčiau jam skristi bagažo skyriuje, tad nelabai turėjome kitą pasirinkimą – tik važiuoti automobiliu. Įvertinus priimtiną vairavimo trukmę, beliko išsirinkti – Lenkija ar Slovakija.

Pagrindinis kriterijus – tai kad galėtume eiti kartu su šunimi, nulėmė, kad pasirinkome Slovakiją. Pasirodo, Lenkijoje šunys nacionaliniuose parkuose nėra labai laukiami.

Kitas dalykas – norėjome išeiti į kelių dienų žygį ir pabėgti nuo civilizacijos, tad mums labiausiai tiko hut-to-hut (lietuviškai – nuo trobelės iki trobelės) formatas, leidžiantis nakvoti kalnų užeigose. Tokių vietų taisyklės nulėmė, kad iš potencialių kelionės vietų sąrašo iškrito Aukštieji Tatrai, kuriuose kone nė vienoje trobelėje negalima apsistoti su šunimi. Na, arba siūloma palikti jį nakčiai vieną lauke, kas mums nepasirodė priimtina.

Taigi išnaršę internetą atradome SNP trasą, einančią per visą Slovakiją, ir atsiliepimus, įvardijančius dalį per Žemuosius Tatrus kaip ypatingai nuostabius. Kelis vakarus praleidau tyrinėdama skirtingus žemėlapius ir planuodama mūsų kilometražą bei nakvynes, tuomet labiau patyrę žygeiviai draugai patvirtino, kad planas atrodo gerai. Tad susikrovėm kuprines, keturiese (+ šuo!) susėdom į Honda Civic ir vieną rugpjūčio šeštadienį pajudėjom iš Vilniaus į savaitės nuotykį.

1 diena: Vilnius – Telgart

Išvažiuoti 7 val. ryto buvo gera mintis. Važiuoti per Via Baltica buvo bloga mintis dėl daug greičio ribojimų ir kelio remonto ruožų.

Iki šios kelionės nebuvau vairavusi užsienyje, tad šiek tiek nerimavau tiek dėl navigacijos, tiek dėl aplinkinių vairuotojų kultūros, tiek dėl savo įgūdžių. Bet viskas buvo gerai – pasikeisdami ir kartas nuo karto sustodami pramankštinti kojų ar palepinti skrandžių McDonald’s maistu, Slovakijos sieną kirtome temstant.

Dar kurį laiką važiavome tamsiais ir remontuojamais kalnų keliukais ir galiausiai Telgart miestelį Žemųjų Tatrų papėdėje pasiekėme 22 val. aklinoje tamsoje su begale žvaigždžių virš galvos. Paspoksojom į Perseidų lietų ir susiruošėm ankstyvam rytojaus startui.

Nakvynė keturiems Hotel Telgart kainavo 82 eurus.

2 diena: Telgart – Útulňa Andrejcová Žemuosiuose Tatruose

Planas: 16 kilometrų per 6 valandas.
Realybė: išmanusis laikrodis vakare rodė panašius skaičius, tik priskaičiavo kiek daugiau kilometrų ir pasakė, kad prie 6 ėjimo valandų dar 2,5 val. trypčiojom vietoje, sėdėjom arba gulėjom. Na, ir pakeliui surinkom apie 1500 vertikalių metrų.

Dieną pradėjome Depo Cafe Telgart valgydami kruasanus ir gerdami kavą, greta esančioje aikštelėje penkioms dienoms atsisveikinome su automobiliu, praėjome pagrindine Telgart gatve, kurioje buvo du lankytini objektai – visą parą veikiantys pieno ir sūrių automatai, parduotuvėje užsipirkome vandens ir įlindome į mišką.

Pradžioje trasa buvo nelabai įdomi ir vedė ganėtinai stačiai kylančiu takeliu tarp aukštų žolių, per mišką, per krūmynus su upeliu ir mums per kojas bėgančiu vandeniu. Bet būtent taip nuo Telgart miestelio, kuris yra maždaug 890 metrų virš jūros lygio aukštyje, mums reikėjo pakilti iki Žemųjų Tatrų viršūnių.

Pirmoji rimtesnė kelionės viršūnė – Kralova hola, 1948 metrai. Kitu keliu iki jos galima pakilti ir dviračiu, ką sekmadienį darė nemažai žmonių. Iš čia pamatėme ir toliau besitęsiančią bei aukštyn-žemyn per kalnelius vedančią savo E8 raudonąją trasą. Taip pat tolumoje visu grožiu rodėsi Aukštieji Tatrai.

Papietavus ėjosi jau smagiau, nes akys džiaugėsi maloniais vaizdais. Papildomo džiaugsmo suteikė ir tai, kad buvome aprėkti švilpiko – pirmą kartą jį mačiau ir girdėjau gyvai. Į dienos pabaigą to džiaugsmo kiek sumažėjo, nes suvokiau, kad kaitri saulė ne tik maloniai šildė, bet ir smarkokai nudegino man kojas bei rankas, kurių nepasitepiau kremu nuo saulės.

Bet perštėjimas užsimiršo iš karto, kai radome savo nakvynės vietą – Utulna Andrejcova namelį, kur nakvynei gavome jau pastatytą keturvietę palapinę, nusiprausti – šalto vandens iš šaltinio, o pavalgyti – skanios kopūstų sriubos ir bokalą slovakiško nealkoholinio atradimo – kofolos.

Už maistą, gėrimus ir nakvynę keturiese sumokėjome 51 eurą. Tiesa, normalią vakarienę gaminomės patys iš to, ką atsinešėme ant pečių.

3 diena: Utulna Andrejcova – Utulna Ramža Žemuosiuose Tatruose

Planas: 20 kilometrų ir 7,5 val. ėjimo.
Realybė: laikrodis išsikrovė nespėjus pasiekti tikslo ir rodė beveik 10 valandų (iš kurių ėjimo – 6,5 val.) bei 19,8 nueitų kilometrų su 1140 vertikalių metrų.

Sunki diena, nes buvo ganėtinai karšta, kojas maudė nuo praėjusios dienos krūvio ir perštėjo nuo saulės spyrio (ate ate, šortai, likusią kelio dalį ėjau su kelnėmis), norėjosi miego, nes palapinėje jo nebuvo labai daug, tad galiausiai popiet pusvalandį snaudėme miške. Daug laiko leidomės, daug laiko vėl kilom. Ėjom per mėlynių krūmynus, kurie vietomis siekė juosmenį, tad mėlynės į delnus (o paskui ir į burną) krito be didelių pastangų. Taip pat teko perlipinėti ant takelio nuvirtusius medžius, kas šiaip nebuvo labai sunku, bet su kuprine ant pečių – ne visuomet patogu.

Kai priartėjome prie nakvynės vietos, saulė jau grasino pasislėpti už kalnų, o aš jaučiausi visiškai išsekusi. Galiausiai radome namuką – jame dviem aukštais įrengtos medinės pakylos, ant kurių ir įsikūrėme savo miegamuosius. Gerai, kad ateidami aplenkėme keletą žygeivių, taip gavome patogesnes vietas, nes šioje vietoje viskas veikia „kas pirmesnis, tas gudresnis“ principu.

Svarainis, kuris šiaip nelabai mėgsta svetimus žmones, visiškai ramiai miegojo įsitaisęs tarp manęs ir M. ir nereagavo nei į ateinančius, nei į išeinančius žmones. Na, tik per miegus tyliai kažką aplojo.

Už nakvynę Utulna Ramža mokėti nereikėjo nieko, tiek vakarienę, tiek pusryčius gaminomės patys. Vandens šaltinis buvo netoliese, bet iki jo reikėjo paėjėti.

4 diena: Utulna Ramža – Chata M.R. Štefanika Žemuosiuose Tatruose

Planas: 15 km ir 6 val. ėjimo.
Realybė: 8 val. 49 min., iš kurių ėjimo – 5,5 val., kilometražas – 16,9 km su 1190 vertikalių metrų.

Dienos pradžia nuteikė optimistiškai – po 2,5 val. žygiavimo priėjome Čertovica slidinėjimo trasas ir restoraną, kuriame sustojome kavos, kofolos ir neįpareigojančio maisto.

Tuomet kaitinant rugpjūčio saulei viena iš slidinėjimo trasų vėl kopėme į viršų, kur nutiko tai, kas labiausiai stabdė mus tą dieną – Svarainis perkaito ir atsisakė eiti toliau. Tad ėjome pamažu, ilgai ilsėdamiesi pavėsiuose, kur jis išsirausdavo sau duobę, kad atsivėsintų pilvą. Girdėme šunį vandeniu, buvome net apsukę jį drėgnu rankšluosčiu, bet šitai jam nelabai patiko. Taigi prisitaikėme prie Svarainio tempo ir paleidę draugus į priekį pamažu judėjome pirmyn.

Tiesa, vaizdai tą dieną buvo nerealūs – kalvos bangavo į visas puses, tad ilsėdamiesi turėjome kuo pasigrožėti.

Žygeivių pakeliui taip pat buvo nemažai. Supratome, kad žmonės atvažiuoja iki Čertovicos ir nuo čia keliauja iki aukščiausiųjų Žemųjų Tatrų viršūnių. Taip pat šiame kelyje yra kelios kalnų užeigos (Slovakijoje jos vadinamos chatomis), kuriose galima ganėtinai civilizuotai pernakvoti.

Chata M.R. Štefanika, kurią ir pasiekėme apie pusę šešių vakaro, mus pamaitino kopūstiene ir pagirdė kofola. Tuomet davė karštą dušą ir nakvynę malkinėje – į hostelio tipo kambarius su šunimi, deja, nepriima. Už 107 eurus gavome nakvynę, sočią vakarienę ir pusryčius keturiems žmonėms. Nuostabaus grožio saulėlydis – nemokamai.

Nakvynė malkinėje, tuo tarpu, buvo labai įdomi. Visų pirma, atėjo dar viena pora su savo šuniu, bet vietos įsitaisyti buvo visiems, tad vieni kitiems per daug netrukdėme. Bet vos tik sugulėme miegoti, atrodo, kad visai šalimais sujudo žiurkės, kurios puolė kažką draskyti nagais ar griaužti. Garsas buvo toks, lyg medinę malkinės sieną su nagais braižytų didžiulis žvėris. Taigi miego nebuvo labai daug.

5 diena: Chata M.R. Štefanika – Tale

Planas: apie 19 km ir 7 val. ėjimo.
Realybė: 10 val. 18 min, iš kurių ėjimo – 7 val. 6 min., 20,8 km, surinkti 1002 vertikalūs metrai.

7:45 val. ryte aš supratau, kad viena mano ausis saulėje nusvilo iki pūslių. Kaip tai atradau? Besišukuodama plaukus per smarkiai perbraukiau per ausį – pūslė trūko ir atvėrė žaizdą. Buvo šiek tiek dramatizacijos, bet tuomet pridengiau ausis ir 8:00 val. jau judėjome link aukščiosios Žemųjų Tatrų viršūnės – Dumbier (2043 m).

Per pačią viršūnę trasa neina, tad galėjome nusimesti kuprines ir į kalną užkopti be papildomo svorio. Sugrįžtant atgal sutiktas žygeivis pasakė kažką, ką išvertėme į „kaip faina ateiti čia anksti ryte, ar ne?“. Iš pradžių pakraipėme galvą, bet paskui supratome, ką jis turi omenyje.

Iki kitos aukštos Žemųjų Tatrų viršūnės – Chopok (2024 m.) – kelia keltuvas, tad kai pradėjome žygiuoti link jo, prasilenkėme su minia žmonių, judančių link kalno, kurį ką tik ramiai aplankėme. Šio kalno viršūnėje yra kita žymi užeiga – Kammena chata, kurioje irgi galima apsistoti. Mes šiuokart joje suvalgėme po savo tradicinius pietus – kopūstų sriubos ir bokaliuką kofolos. Tik šį kartą dar ir desertą pasiėmėme – kavos ir tiramisu.

O tuomet palikome Žemųjų Tatrų viršūnes ramybėje, susiradome geltonąją trasą ir pradėjome ja leistis žemyn link Tale miestelio. Tiesa, tas žemyn nebuvo toks paprastas, nes vis tiek teko keletą kalnelių perlipti, kad išeitume iš Žemųjų Tatrų. Vėl buvo daug mėlynių krūmų, daug kalninių pušelių ir daug gražių vaizdų.

Po kelių ganėtinai stačių nuokalnių galiausiai pasiekėme miestelį, kuris realiai susideda iš kelių viešbučių, kelių tradicinių užeigų – kolibų, golfo lauko ir slidinėjimo trasų. Tad galėjome ne tik pernakvoti baltoje patalynėje ar išsiprausti karštame duše su skaniai kvepiančiomis priemonėmis, bet ir nueiti pavakarieniauti kiek prabangiau.

Nakvynė viešbutyje Hotel Stupka keturiems kainavo 165,6 eur, dar 10 eurų papildomai atsiėjo Svarainio viešnagė.

6 diena: Tale – Brezno – Telgart

Planas: apie 14 kilometrų ir 4 val. ėjimo.
Realybė: 15,2 km per 4 val. 15 min, iš kurių ėjimo buvo 3 val. 46 min., surinkti 445 vertikalūs metrai.

Rytą pradėjome su mintimi apie meškas miške – viešbučio registratūroje buvo skelbiamas telefono numeris, kuriuo reikėtų paskambinti pamačius mešką. Administratorė nuramino, kad paskutinį kartą viešbučio svečiai mešką matė prieš 1,5 mėnesio. Man nuo to ramiau nepasidarė ir, kai jau žygiuojant išgirdau kažką krebždant miške, stengiausi pėdinti į priekį kuo greičiau.

Tai buvo vienintelė lietinga mūsų kelionės diena, tad ėjosi kiek greičiau, nes norėjosi mažiau stoviniuoti. O ir pakilimo buvo mažiau – tik pradžioje, kur einant mišku ir vėl kopiant į kalną, teko šiek tiek pabraidyti po balas ir purvynus. Vėliau keletą kilometrų ėjome palei ganėtinai intensyvaus eismo kelią, kur pagalvojau, kad slovakai nėra labai maloniai nusiteikę pėsčiųjų atžvilgiu ir gali palikti jiems labai mažai vietos kelyje.

Kai vėl sulindome į mišką, sutikome keletą dviratininkų, tai kažkaip smagiau pasidarė, kad ne mes vieni maudomės rugpjūčio lietuje.

Galutinis kelionės pėsčiomis taškas – Brezno miestelis, į kurį įėjome skambant bažnyčių varpams. Aš net pradėjau gūglinti, ar nebus koks žymus žmogus miręs, bet matyt kažkokią vietinę tradiciją patyrėme.

Šiek tiek susimaišėm savo planuose ir turėjome ilgiau palaukti traukinio, tai ramiai papietavome koliboje, išgėrėm kavos, perėjom per miestą, aš prisipirkau priemonių, gelbėjančių odą po saulės bučinių, o tada tiesiog leidome laiką geležinkelio stotyje. Negaliu pasakyti, kad buvo labai jauku, bet blogai irgi nebuvo.

Traukiniu iš Brezno į Telgartą važiavome apie valandą, išsinuomotose apartamentuose išsivirėme visą žygį drauge keliavusių grikių ir užmigome su mintimi, kad jau visai norime namo.

Nakvynė Holiday Resort Telgart apartamentuose kainavo 107 eurus keturiems.

7 diena: Telgart – Poprad – Krokuva

Jau iš vakaro nusprendėme, kad vis dėlto namo neskubėsime ir sustosime nakvynei Krokuvoje. Toks sprendimas leido mums ramiai išsimiegoti ir važiuoti tolyn pasigrožint vaizdais pakeliui.

Poprad mieste sustojome pusryčių Felka Cafe & Brew Bar, tuomet užsukome į nemažą prekybos centrą apžiūrėti slovakiškų prekių ir užsipirkti lauktuvių – kofolos ir šokolado.

Lenkiškoje Tatrų pusėje dar pastovėjome kamščiuose, tad Krokuvos centrą pasiekėme apie 15 val. Nebuvome labai išvargę, tai pėsčiomis išjudėjome ieškoti pierogi ir skanių gėrimų. Pastaruosius radome Hevre bare Žydų kvartale, pastate, kuris anksčiau buvo sinagoga. Tiek baro atmosferą, tiek gėrimus tikrai galiu rekomenduoti.

Už apartamentus Krokuvoje keturiese sumokėjome apie 90 eurų, dar 20 eur kainavo požeminis parkingas.

8 diena: Krokuva – Vilnius

Paskutinę kelionės dieną praleidome automobilyje su maksimaliai veikiančiu kondicionieriumi. Na gerai, visų pirma aš kėliausi tekant saulei, nes prisiminiau, kad ne už kalnų bėgimo varžybos ir turiu treniruotis. Tai bėgimo žingsneliu apžiūrėjau Vyslos krantinę. Tuomet smarkiai papusryčiavome išsinuomoto AirBnB parekomenduotoje kavinėje Sady Bistro – vėlgi, labai rekomendoju.

O tuomet jau tikrai buvo autostrada po autostrados iki pat Bialystok, kur sustojom kebabų ir apsipirkti Biedronkoje. Vilnių galiausiai pasiekėme apie 22 val., bet dar turėjom visą sekmadienį pailsėti ir atgauti savo žmogiškuosius pavidalus prieš sugrįžtant į darbus ir kasdienybę.

Svarainis miegojo visą penktadienį, visą šeštadienį ir didžiąją dalį sekmadienio. Bet kai savo kieme vėl sutiko šunis draugelius, buvo baisiai laimingas ir norėjo su visais sveikintis ir žaisti. Tai galimai šuns nesugadinom.

Ką galėtume parekomenduoti besiruošiantiems į panašų žygį?

• Pasitreniruokite lipti į kalną ir nuo jo. Tam puikiai tiktų sunkesnės tako aplink Vilnių atkarpos, pavyzdžiui, Panerių kalvelės arba Gariūnų kalnas. Neškitės sunkesnę kuprinę.
• Nusiteikite, kad ėjimo laikas, nurodomas kalnų rodyklėse, yra skirtas slovakams, kurie žygius kalnuose pradeda dar nemokėdami vaikščioti, tad jūs užtruksite ilgiau.
• Žemieji Tatrai nėra labai techniški, tai žygiui galėtų užtekti įprastinių pasivaikščiojimo batelių, bet mums labai pravertė batai su aukštesniu aulu. Kai jau esi pavargęs ir nelabai žiūri, kur ir kaip statai koją, ganėtinai lengva susižaloti, bato auliukas gali nuo to apsaugoti.
• Išsinagrinėkite vandens situaciją trasoje, kad žinotumėte, kiek jo iš tikrųjų reikia neštis su savimi bei kur ir kada bus galima pasipildyti.

• Nakvynės vietas rezervuokite iš anksto parašydami SMS žinutę namelio administratoriams. Aš dariau tai likus mažiau nei savaitei iki išvykimo iš namų.
• Turėkite grynųjų, nes kalnų chatose kortelių gali ir nepriimti.
• Chatose dažniausiai galima gauti tiek pusryčius, tiek vakarienę. Mes vis tiek nešėmės savo maisto ir labai maloniai suvalgėm tiek avižinę košę, tiek makaronus, tiek grikius. Tiesa, tam reikia neštis ir gaminimo įrankius bei pasirūpinti vandeniu. Pietus valgydavome pakeliui, tam turėjome duonos, dešros, sūrio ir kitokių skanėstų.
• Kremas nuo saulės su SPF 50+ apsauga yra būtinas. Reikia ne tik jį turėti, bet ir sąžiningai tepti veidą, rankas ir kojas. Pageidautina, kelis kartus per dieną. Na, nebent norite išsinerti iš odos ir likusią vasaros bei rudens dalį demonstruoti įdegio linijas (true story!).

Ką žinoti keliaujant į Žemuosius Tatrus su šunimi?

• Šuniui reikia turėti Europos gyvūno augintinio pasą, o likus kelioms dienoms iki kelionės reikėtų apsilankyti pas veterinarą, jog jis patvirtintų keturkojo sveikatos būklę ir sudėtų reikiamus antspaudus. Kažkam rodyti šio paso dar neteko.
• Reikia nepamiršti pasirūpinti šuns gerove – drauge neštis tiek maisto ir skanukų, kiek reikės kelionės dienoms, turėti papildomo vandens ir kelioninę gertuvę. Mes dar nešėmės ir pleduką, kad Svarainis žinotų, kur gali gulėti.
• Kiekvieną rytą patepdavau Svarainio pėdutes specialiu vašku, pakartodavau tai dieną, kai ėjome akmeniniais takelias.
• Slovakijos nacionalinių parkų taisyklės sako, kad šuo visuomet turi būti su pavadėliu, bet mes ne visuomet šio reikalavimo laikėmės.

Prisipažinsiu, mano norai šiai kelionei buvo šiek tiek kitokie – norėjau gyventi kalnų namelyje su gražiu vaizdu, kas rytą išgerti kavos balkonėlyje ir tuomet išsiruošti į dienos žygį, o iš jo sugrįžusi nusiprausti po karštu dušu ir gerai išsimiegoti. Bet buvau perkalbėta ir iš tiesų dėl to nesigailiu, nors ši kelionė ir buvo fiziškai sunkiausia mano gyvenime.

Į pasivaikščiojimus kalnuose nespjaunu, dar neišvažiavusi iš Slovakijos jau gūglinau, kokios Aukštųjų Tatrų viršūnės tiek Slovakijos, tiek Lenkijos pusėje būtų man įveikiamos.

Juk, kaip dainavo Liūdni Slibinai:

Sakote kalnai tokis dalykas,
kad tik kalnuos pabuvęs sužinai,
Kad jie yra geriau nei viskas kitas,
Už kalnus kad geriau tiktai kalnai.