Stambulas: trys dienos mieste tarp Rytų ir Vakarų

Pirmą kartą Stambule neišėjau iš oro uosto, antrą – pavėlavusi į jungiamąjį skrydį buvau nuvežta iki artimiausio viešbučio nakvynei, trečią – pagaliau praleidau šiame mieste tris dienas. Gerai gerai, galbūt šių įvykių chronologija ne visai tiksli, bet galutiniam vaizdui tai netrukdo. Stambulas daugeliui viso pasaulio keliautojų yra tarpinė stotelė, bet jis tikrai gali parodyti daug daugiau negu milžinišką savo oro uostą.

Būdamas vieninteliu miestu, įsikūrusiu per du žemynus, Stambulas savyje talpina tiek vakarietiškos, tiek rytietiškos kultūros atributus.

Kadangi Turkijos miestas, kuris didžiąją savo istorijos dalį buvo vadinamas Konstantinopoliu, prie Bosforo krantų įsikūrė dar prieš mūsų erą, istorinių ir lankytinų vietų Stambule yra turbūt ant kiekvieno kampo, tad norint susidėlioti sau tinkamą maršrutą reikėjo gerai padirbėti. Dalinuosi, ką pasirinkome pamatyti per tris dienas Stambule 2024-ųjų vasarį.

Toliau skaityti “Stambulas: trys dienos mieste tarp Rytų ir Vakarų“

Atominis turizmas Japonijoje: Hirošima ir Fukušima

Išsiruošę keliauti į Japoniją savo maršruto kertiniais taškais pasirinkome Tokijų ir Hirošimą, nes tai du šalies miestai, apie kuriuos buvome girdėję daugiausiai.

Hirošima savo „šlovę“ užsidirbo tuomet, kai buvo pasirinkta kaip vienas iš pirmosios atominės bombos taikinių. 1945-ųjų istoriją labai vaizdingai parodė filmas Oppenheimer – galiu drąsiai prisipažinti, kad per sceną, kurioje diskutuojama, ant kokio Japonijos miesto reikėtų numesti bombą, braukiau ašaras.

Vėliau, jau dėliodami taškus Japonijos žemėlapyje, atradome dar vieną apokaliptinę vietą, įvardijamą tamsiojo turizmo (dark tourism) sąrašuose – Fukušimos regioną. Dalis jo žmonių buvo evakuota po 2011 m. kovo 11 d. kilusio žemės drebėjimo, cunamio ir atominės elektrinės avarijos. Tad susiplanavome ir kelionę ten – maždaug 250 kilometrų šiauriau nuo Tokijo.

Nė vienu iš šių pasirinkimų nepasigailėjome nė akimirkai, nors sunkių momentų tikrai buvo.

Toliau skaityti “Atominis turizmas Japonijoje: Hirošima ir Fukušima“

Slovakijos Žemieji Tatrai: žygis keturiese, neskaitant šuns

Parašiau pavadinimą ir supratau, kad jis nėra iki galo teisingas – šunį būtinai reikia įskaičiuoti į keliautojų skaičių, nes būtent jis nulėmė nemažai kelionės dalykų: transporto būdą, pasirinktą šalį ir net konkretų jos regioną. Taip pat šuo, vardu Svarainis, buvo tas kompanijos narys, kuris sulaukė daugiausiai dėmesio iš aplinkinių ir buvo pripažintas ištvermingiausiu žygeiviu. Na, o vėliau ir labiausiai kelionėje nuvargusiu. Bet apie viską nuo pradžių.

Su M. jau kurį laiką rezgėme mintį pasivaikščioti po kalnus. Savo ištvermę ir fizinius gebėjimus pabandėme Japonijoje, kai tris dienas žygiavome Kumano Kodo piligriminiu keliu. Kadangi išgyvenome tiek vertikalius metrus, tiek kiaurai merkiantį lietų, tiek kuprines ant pečių, atėjo metas europietiškų kalnų iššūkiui.

Po paskutinės ilgesnės mūsų kelionės šuo buvo taip užstresavęs, kad nebesinorėjo jo palikti namie. Svarainis yra kiek per didelis skristi lėktuvu salone ir per bailus, kad ramiai leisčiau jam skristi bagažo skyriuje, tad nelabai turėjome kitą pasirinkimą – tik važiuoti automobiliu. Įvertinus priimtiną vairavimo trukmę, beliko išsirinkti – Lenkija ar Slovakija.

Pagrindinis kriterijus – tai kad galėtume eiti kartu su šunimi, nulėmė, kad pasirinkome Slovakiją. Pasirodo, Lenkijoje šunys nacionaliniuose parkuose nėra labai laukiami.

Toliau skaityti “Slovakijos Žemieji Tatrai: žygis keturiese, neskaitant šuns“

Andalūzija: dvi karštos savaitės pietų Ispanijoje. I dalis

Iki šiol, kai pagalvodavau apie Ispaniją, ji man nekėlė jokių sentimentų, nors vieną savo gimtadienį esu šventusi Barselonoje braidydama jūroje ir paplūdimyje gerdamą šaltą cavą. Tačiau, kai į Lietuvą skraidančios oro bendrovės viena po kitos pradėjo skelbti reisus į Malagą, suklusau ir pagalvojau, kad reikėtų duoti Ispanijai antrą šansą sukurti daugiau malonių asociacijų.

O tuomet nutiko kitas dalykas – su ponu M. pradėjome planuoti vestuves ir nusprendėme, kad norime iš karto po jų išskristi kopinėti medaus. Iš tvarkaraščio į mus pažvelgė airBaltic su patogiu skrydžio į Malagą laiku ir abejonių nebeliko – dvi atostogų savaites praleidome pietų Ispanijoje valgydami tapas, maudydamiesi jūroje ir vaikštinėdami po kalnus.

Nors planavome, kad kelionė bus poilsinio ritmo, vis tiek nuomotu automobiliu nuvažiavome daugiau nei 1000 kilometrų, traukiniu vienai dienai nulėkėme į Madridą ir net aplankėme tuos kelis į Ispanijos teritoriją įsiterpusius Didžiosios Britanijos kilometrus – t.y. Gibraltaro uolą. Tad fiziškai pavargome, bet po ganėtinai įtempto laikotarpio atsigavome morališkai.

Toliau skaityti “Andalūzija: dvi karštos savaitės pietų Ispanijoje. I dalis“

Pažintis su Japonijos gamta: Hakone regionas

Keliaudami į Japoniją turėjome tikslą pamatyti ne tik šalies miestus, bet ir susipažinti su jos gamtos ypatumais bei išeiti pasivaikščioti kiek ilgesnį atstumą (na, turbūt tinkamesnis žodis šiuo atveju būtų pažygiuoti arba pahaikinti).

Internetinė tokių pasivaikščiojimo vietų paieška parodė du įdomius dalykus – piligriminį Kumano Kodo kelią ir Hakone regioną, kuris mus suviliojo pažadu parodyti paslaptingąjį Fudzijamos (Fuji) ugnikalnį ir tuo, kad yra ganėtinai greitai ir patogiai pasiekiamas iš Tokijo.

Dar šis regionas garsus dėl karštųjų versmių (onsen’ų), Ashinoko ežero, kuriame vyksta mini kruizai įspūdingai atrodančiais laivais, vulkaninio slėnio, „kvėpuojančio“ sieros garais ir senovinio akmenimis grįsto Tokaido kelio, kuriuo dar 16 a. buvo keliaujama tarp Kijoto ir Tokijo. Būtent jam ir nusprendėme skirti savo pirmąją dieną Japonijoje. O antrajai suplanavome kitų regiono įžymybių apžiūrą.

Toliau skaityti “Pažintis su Japonijos gamta: Hakone regionas“