Goris Gruzijoje: svečiuose pas Josifą Staliną

Dažniausiai žmonės, atskridę į Gruziją per Kutaisio oro uostą, kuo greičiau skuba pirmyn – prie jūros, į kalnus ar į sostinę Tbilisį. Mūsų maršrutas buvo kiek lėtesnis, tad pakeliui į Tbilisį dar sustojome Goryje – mieste (ar vis dėlto miestelyje?), kuris labiausiai žinomas dėl to, kad jame gimė vienas didžiųjų pasaulio diktatorių Josifas Stalinas.

Gorio centre įrengtas jam skirtas muziejus, šalia pastatyta ir sena bakūžė, kurioje Stalinas praleido pirmąsias savo dienas, ir keli jo traukinio vagonai, leidžiantys susipažinti su tuometinių kelionių ypatumais. Šis muziejus ir yra įdomiausia miesto dalis – atvykus čia verta priešais muziejų esančiose užkandinėse įsigyti chačiapurį ir kavos, prisėsti sode ir pasišildyti saulėkaitoje, pasišnekėti su aplinkui šmirinėjančiais šunimis, atsikratyti vieno kito pavežėjimo paslaugas siūlančio vyruko, o tada leistis į kelionę po Stalino gyvenimą.

Toliau skaityti “Goris Gruzijoje: svečiuose pas Josifą Staliną“

Mitus griaunanti Palanga

Nuo pat vaikystės labai mėgau jūrą. Galėdavau leisti prie jos valandų valandas – tiek taškydamasi dažniausiai ganėtinai šaltame vandenyje, tiek vaikščiodama pakrante, tiek statydama smėlio pilis. Paauglystėje prie jūros važiuodavau jau ne tik vasarą, kad nuraminčiau romantiškai besiblaškančią širdį, netgi planavau studijuoti Klaipėdoje, kad tik būčiau arčiau jūros.

Deja, galiausiai gyvenimas viską sudėliojo taip, kad gyvenu Vilniuje, o į lietuvišką paplūdimį užsuku tik darbo reikalais. Taip nutiko ir šią vasarą, kai savaitgaliui išsikomandiravau į Palangos oro uostą. Tiesa, aš nebūčiau aš, jeigu nebūčiau šios komandiruotės suderinusi su asmeniniais tikslais – atrasti naujų ir įdomių vietų pajūryje.

Tikslą pasiekiau, tad pasidalysiu keliais maloniais atradimais, kurie man sugriovė mitą, kad Palanga yra tik triukšminga Basanavičiaus gatvė ir ja marširuojanti auditorija.

Toliau skaityti “Mitus griaunanti Palanga“

Lietuvos jūrų muziejus: kaip paglostyti ruonį?

Šaltuoju metų laiku kelionių smarkiai apmažėjo, tad ilgesniojo Velykų savaitgalio laukiau su nekantrumu. Prieš važiuojant pas močiutę, gyvenančią Kretingos rajone, kilo mintis pakeliui dar ką nors pamatyti ir nuveikti. Kadangi nuo senų laikų turiu sunkiai blėstančią meilę Klaipėdai, lankytinų vietų varžybose ji nugalėjo be konkurencijos.

Iš kelių apgalvotų šeštadienio scenarijų patraukliausias pasirodė tas, kuris siūlė ir pasivaikščiojimą prie jūros, ir naujų dalykų pažinimą, ir gyvus gyvūnus. Tad po kiek daugiau nei 3 valandų kelionės automobiliu šeštadienio popietę su M. leidome Šiauriniame rage ir laukėme kelto į Smiltynę bei pasivaikščiojimo iki Lietuvos jūrų muziejaus.

Lietuvos jūrų muziejus – lankomiausias 2017 m. muziejus Lietuvoje. Jame pernai apsilankė daugiau nei 436 tūkst. žmonių. Tikiu, kad šiemet jų bus dar daugiau, nes gruodžio mėnesį buvo atnaujintos ekspozicijos, dabar siūlančios pamatyti daugiau rūšių žuvų ir kviečiančios pažinti jūrininkystę bei jūros pasaulį per žaidimus ir interakcijas.

Toliau skaityti “Lietuvos jūrų muziejus: kaip paglostyti ruonį?“

Bėgimo turizmas: gražiausios varžybų trasos Lietuvoje

Jeigu paklausčiau draugų, su kuo aš jiems asocijuojuosiu, turbūt ne iš vieno išgirsčiau žodį „bėgimas“. Per pastaruosius porą metų, kai bėgimo distanciją ištęsiau iki 21 kilometro, ieškodama naujų takelių ne tik tyrinėjau Vingio parką, bet ir išbandžiau įvairių bėgimo renginių trasas. Kartu ir paturistavau skirtingose Lietuvos vietose, kuriose gal šiaip nebūčiau apsilankiusi.

Tad jeigu bėgioti Vilniaus centre nesinori ar nusibodo, kviečiu išbandyti kitus renginius. Mano praėjusių kelerių metų TOP5 buvo toks:

Bėgimas „Runway Run“

Mano nuomone, šis bėgimas yra pats smagiausias Lietuvoje. Ne dėl to, kad vyksta mano gimtajame mieste – Šiauliuose, bet dėl to, kad bėgama karinio oro uosto kilimo ir tūpimo taku. Nors trasa vos trijų kilometrų, tuo metu, kai bėgikai pasileidžia pirmyn, visiškai šalia riaumodami kyla naikintuvai, kurie po to kelis kartus prasklendžia virš galvos.

Prieš bėgimą Zoknių oro uoste galima apžiūrėti įvairią karinę techniką, po bėgimo – pasivaišinti kareiviška koše. Į starto vietą dalyviai vežami autobusais, kuriuose, jeigu pakliūni su kuopa jaunųjų savanorių, visuomet bus vietos atsisėsti, nes nuskambės komanda „Šiknas pa-kelt!“. Tikra istorija. Toliau skaityti “Bėgimo turizmas: gražiausios varžybų trasos Lietuvoje“

Prasidėjo: Lietuvos šimtmečio metai

Šiandien – didysis Lietuvos gimtadienis. Tikiuosi, kad iškėlėte namuose vėliavą, valgėte tortą ir leidotės į renginius, kuriais šis jubiliejinis gimtadienis minimas. Internetai pilni geltonai-žaliai-raudonai šviečiančių įrašų, kurie džiugina savo smagia atmosfera.

Džiugi diena, tiesa. Bet kviečiu nepamiršti, kad šimtmetis – tai ne vien vasario 16-oji. Švęsti Lietuvą galime (o ir turime!) visus metus.

Puikiausia paruoštuke, kaip tai daryti, gali tapti interneto puslapis 100kelione.lt. Kai kas gali pasakyti, kad jis – pasenusios naujienos, bet pasakodama apie šį praėjusios vasaros atradimą dažniausiai susidurdavau su išpūstomis akimis… Tad apie viską nuo pradžių.

Toliau skaityti “Prasidėjo: Lietuvos šimtmečio metai“

Gražiausias gatvės menas Šiauliuose. I dalis

Šiauliai yra mano gimtasis miestas, jame iki šiol gyvena mano tėvai, tad ilgo sąrašo priežasčių, kodėl renkuosi jį aplankyti, neturiu. Rekomendacijų, ką čia pamatyti, taip pat neturiu, nes sugrįžusi namo veikiu kuo paprasčiausius dalykus – t.y. apsipirkinėju (žinau, kur geriausi second-hand‘ai), valgau, daug miegu ir einu į pasimatymus su geriausia drauge.

Tačiau šį kartą, dar prieš sėsdama į traukinį Vilnius–Šiauliai, nusprendžiau paieškoti daugiau veiklų ir įdomių, bet pačiai dar neatrastų objektų. Šiaulių turizmo informacijos centro puslapis papasakojo apie tarptautinį grafičių plenerą „Saulės pagrobimas“ ir parodė, kad netgi yra žemėlapis, leidžiantis surasti visas gatvės meno apraiškas mieste.

Meno Šiaulių gatvėse pagausėjimą jau buvau pastebėjusi ir anksčiau, kai netyčia atradau „geziukus“. Ar jie buvo plenero dalis – taip ir neišsiaiškinau. Spėju, kad ne.

IMG_1143

Toliau skaityti “Gražiausias gatvės menas Šiauliuose. I dalis“