Praėjusių metų rudenį, kai netikėtai savaitei išvykome į šiaurinę Lenkijos dalį be tikslaus kelionės plano, buvau pasižymėjusi, kad reikia būtinai aplankyti Malborko miestelį. Nuo Vilniaus Naujamiesčio iki ten – kiek daugiau negu 7 valandos kelio. Na, bet mūsų važiavimas užtruko kiek ilgiau, nes pakeliui lankėme su Antruoju pasauliniu karu susijusias vietas.

O kuo garsus Malborko miestelis? Visoje Europoje savo plotu didžiausia plytine Malborko arba Marienburgo pilimi, kuri pradėta statyti dar 13 amžiuje. Turbūt daug kam ji girdėta per istorijos pamokas mokykloje, nes čia buvo įsikūręs Kryžiuočių ordinas, puldinėjęs Lietuvą ir nešęs į ją krikščionybę. Pilyje galima pajusti, kaip 14–15 a. gyveno Ordinas – karinė vienuolių organizacija, valdoma Didžiojo magistro.

Pilis iš tiesų yra didžiulė ir po ją naviguoti mums labai padėjo perkant bilietus gautas audio gidas, kuris lietuviškai kalbėjo Giedriaus Arbačiausko balsu. Jo vedžiojami po menes, apartamentus, refektoriumus, koplyčias ir kitokias patalpas vaikščiojome daugiau negu 3 valandas, o po to pasivaikščiojome dar truputį ieškodami labai konkrečios vietos – kunigaikščio Kęstučio kalėjimo.

Malborke jis laiką leido 1361 m. ir muziejaus ekspozicijoje yra įvardijamas „pilies svečiu“ – na, vienok, nemeluojama, nes Kęstutis svečiavosi ne kokiame prastame rūsyje, o vienutėje, kurią galima apžiūrėti ir dabar. Tiesa, į oficialųjį maršrutą ši vieta nėra įtraukta ir audiogidas jos nemini, bet mes kalėjimo vietą atradome ganėtinai greitai suradę ir perskaitę kelias istorijas internete.

Kadangi pilis yra didžiulė – joje išskiriamos žemutinė, vidurinė ir aukštoji pilys – jos menėse eksponuojamos puikios ginklų ir šarvų ekspozicijos, pasakojančios ne tik apie kryžiuočių ginkluotę, bet ir apie egzotiškesnių tautų iš Rytų naudotus ginklus.

Tokią didžiulę pilį pastatyti ir jai įgauti visą savo didybę užtruko net kelis šimtmečius. Todėl nieko keisto, kad bėgant laikui ir keičiantis šeimininkams, pasidarė sunku prižiūrėti visą teritoriją ir mūrai pradėjo nykti, o didžiulės patalpos pradėtos naudoti kareivinėms bei sandėliams. Nors 19 a. pabaigoje buvo pradėti pilies atkūrimo darbai, juos sustabdė Antrasis pasaulinis karas, kurio metu buvo sunaikinta net 80 proc. tvirtovės.

Bet mūsų kaimynai lenkai sugebėjo pasitelkti visus savo verslumo įgūdžius ir po karo Malborko pilį atstatė, o 1961 m. įkūrė joje muziejų. Dabar ši vieta yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą ir nemažai turistų sulaukia net ir tuomet, kai po menes reikia vaikščioti pasipuošus apsaugine kauke.

Praktinė informacija

Mes į Malborką atvažiavome per kiek daugiau nei pusvalandį iš Elbląg miestelio. Automobilį palikome aplinkui pilį esančių daugiabučių kiemuose, nes nenorėjome mokėti už oficialią stovėjimo aikštelę (kaina nebuvo didelė, bet vis tiek…).

Pačios pilies lankymas vienam žmogui kainavo 60 zlotų (t.y. apie 13 Eur) – audiogidas į šią kainą buvo įskaičiuotas. Norint galima pasisamdyti ir gidą – jie savo paslaugas įvairiomis kalbomis siūlo prie pat bilietų kasų.

Tam tikras komplekso dalis galima aplankyti ir nemokamai – tiksliau, tik už 10 zlotų išsinuomavus audiogidą. Malborko pilies interneto svetainėje sakoma, kad apeiti trumpesnįjį maršrutą užtrunka apie valandą laiko – tokia pramoga subalansuota norintiems apžiūrėti didžiausią plytinę pilį Europoje, bet ilgai joje neužsibūti.

Iš Malborko toliau judėjome link Gdansko – iki jo nuvažiuoti reikia maždaug valandos laiko.

Tiesą sakant, tai nebuvo pirmas kartas, kai lankausi Malborke. Pilį pamačiau dar 2013 m., kai su draugų kompanija važiavome namo po labai gero Open’er festivalio Gdynioje. Tačiau tąkart į vidų nėjau tiek dėl to, kad gailėjau zlotų, tiek dėl noro apsilankyti vietinėje Biedronkoje (aha, kai tau 24-eri metai, prioritetai gali labai įdomiai dėliotis…).

Bet nuotrauką prie Malborko pilies vis tiek turiu – gražus prisiminimas iš tos savaitės trukmės kelionės, kuriai dabar jau turbūt nebepasiryžčiau.

•