Vienas geriausių dar vienos pandeminės vasaros sprendimų – savaitgalis Prancūzijos sostinėje.

Mums dviems, įtemptai dirbantiems ar neturintiems sukaupus pakankamai atostogų dienų, įdomiau praleisti savaitgalį padėjo oro linijų bendrovė Ryanair – jos lėktuvas iš Vilniaus oro uosto kilo penktadienį popiet, o atgal grįžo sekmadienį vakare. Taigi kelionei neprireikė jokių papildomų laisvadienių.

Bilietus tokiai kelionei pirkau užnorinta draugės istorijų ir tikrai nepasigailėjau, nes, nors tai buvo jau ketvirtasis mano apsilankymas Paryžiuje, vis dar buvo vietų, kurias mačiau pirmą kartą. Ir vietų, kurias dar norėčiau pamatyti, irgi dar liko!

Beje, išlaikiau tradiciją į Paryžių keliauti kas trejus metus. Tad panašu, kad su Eifelio bokštu vėl pasimatysim 2024-aisiais.

Penktadienio vakaras Paryžiuje

Beauvais oro uoste nusileidome apie 19 val., po 15-20 minučių jau sėdėjome autobuse, vežančiame į Paryžiaus centrą. Nuo Porte Maillot stoties, kur buvome išleisti, pėsčiomis nuėjome iki Triumfo arkos ir pakilome į jos viršų, kad dar spėtume pamatyti saulėlydį virš miesto bulvarų.

Šimtai laiptelių, vedančių aukštyn, ir kvėpavimas į kaukę buvo kiek apmalšinę pažinimo džiaugsmą, bet nuo stogo terasos atsiveriantys vaizdai nuotaiką greitai pataisė.

Iki savo viešbučio Monmartre nusprendėme eiti pėsčiomis, tad apžiūrėjome Eliziejaus laukų parduotuves, iš tolo pamatėme Emanuelio Makrono rezidenciją (iš arti to padaryti neleido pareigūnai) ir gražų bei šiltą vasaros vakarą pasivaikščiojome ne tokiomis turistinėmis miesto gatvėmis.

Apsigyvenome viešbutyje Hotel de Paris Monmartre, kuris buvo įsikūręs prancūziškoje Savičiaus gatvėje – t.y. kone visą šaligatvių plotą užėmė kavinių staliukai ir šurmuliuojantys jų lankytojai. Gerai, kad apie pirmą valandą nakties jie išsiskirstė ir leido mums ramiai miegoti. Tiesa, kai patys rinkomės vietą, kur prisėsti vakarienės, galiausiai ėjome į japonišką restoraną, nes visų kitų virtuvės po 23 val. jau buvo užsidariusios.

Šeštadienis

Kadangi tai buvo vienintelė pilna diena, kurią praleidome Paryžiuje, iš karto po pusryčių leidomės pažinti miesto. Taupydami jėgas šį kartą į miesto centrą važiavome metro. Tuomet praėjome pro keletą būtina pamatyti objektų – Palais-Royal rūmus ir jų sodą, Luvro muziejų, Tiulri parką ir pėsčiųjų tiltą, kuris garsus tuo, kad nuolat apkabinėjamas amžiną meilę simbolizuojančiomis spynelėmis.

Pėsčiomis pasiekėme ir pirmąjį didesnįjį kelionės tikslą – Karo muziejų, įsikūrusį Invalidų rūmuose. Muziejaus ekspozicija didžiulė, tad mes nusprendėme, kiek laiko galime jam skirti ir ganėtinai skrupulingai šio limito laikėmės. Kadangi prancūzai per ilgą savo šalies gyvavimo istoriją buvo įsivėlę tikrai ne į vieną karinį konfliktą – parodyti ir papasakoti jie tikrai turi ką. Mes praėjome tas muziejaus sales, kurios rodė Napoleono Bonaparto gyvenimą, taip pat Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ekspozicijas. Man didžiausią įspūdį paliko puikiai išlaikytos skirtingose pasaulio vietose misijas vykdžiusių karių uniformos.

Kita svarbi Invalidų rūmų dalis – paauksuotu kupolu pasipuošusi šv. Liudviko bažnyčia, kurioje amžinojo poilsio atgulė Napoleonas. Nors karvedys muziejaus medžiagoje vertinamas kontraversiškai, jo kapo aplinka – papuošimai ir pergalingų mūšių įamžinimas įrodo, kad vis dėlto prancūzai juo nemenkai didžiuojasi.

Po muziejaus – pietų piknikas. Ėjome į vieną populiariausių vietų Paryžiuje – Marso laukus, kur stovi Eifelio bokštas. Pikniko maistu – sumuštiniais, šampanu, sūriu ir kitais užkandžiais – apsirūpinome pakeliui rastoje parduotuvėje. Tiesa, vyno ar šampano galima įsigyti ir prie pat Eifelio bokšto, nes tiesiai į pievą atšaldytus gėrimų butelius nešioja taip uždarbiaujantys vyrukai.

Pailsėję ir atgavę jėgas keliavome toliau apžiūrinėti gražiausiais laikomų miesto rajonų – Marais ir Monmartre.

Marais šeštadienio popietę buvo pilnut pilnutėlis. Place des Vosges aikštėje, kuri yra seniausia suplanuota tokia aikštė Paryžiuje ir ankstesnėse kelionėse buvo palikusi man didžiulį įspūdį, ant žolytės piknikavo ar aplinkinėse kavinėse sėdėjo šimtai žmonių. Eilės rikiavosi ir prie vietinių parduotuvių. Tad kiek pasivaikščioję ir pasigrožėję ganėtinai siauromis rajono gatvelėmis bei jas puošiančiais gatvės meno kūriniais vėl sėdome į metro ir keliavome į Monmartrą ieškoti vietos vakarienei.

Kol rinkomės kurioje iš daugybės Monmartro kavinių prisėsti, kad būtume kiek toliau nuo pačių turistiškiausių vietų, mus užklupo smarkus lietus, tad nėrėme pro arčiausiai buvusios užeigos duris. Ir visai neblogai pataikėme, nes La Taverne de Montmartre gavome ir karštos svogūnų sriubos, ir ančių kepenėlių, ir pašteto, ir lengvo vyno. O galiausiai vakarą užbaigėme šampanu ant Monmartro bazilikos laiptų (gerti alkoholį lauke Paryžiuje yra visiškai legalu. Na, arba tai daro tiek žmonių, kad policija tiesiog nuleido rankas) ir pasivaikščiojimu iki viešbučio.

Sekmadienis

Paskutiniai du lankytini objektai mūsų sąraše – Notre Damo katedra ir Šekspyro bei kompanijos knygynas. Abu visai netoli vienas nuo kito, tad puikiai tiko trumpam pasivaikščiojimui iki autobuso atgal į oro uostą.

Notre Damo katedra 2019 metų pavasarį degė ir degė smarkiai. Nors nuo gaisro praėjo jau treji metai, gaisravietės valymo ir statinio sutvirtinimo darbai dar nėra pasibaigę, ką jau bekalbėti apie restauraciją ir atstatymą. Apie dabar katedroje vykstančius reikalus ir ten dirbančius žmones pasakoja nuotraukos ir istorijos, iškabintos ant teritoriją juosiančios tvoros.

Mums vaikštinėjant aplinkui pradėjo lyti lietus, tad papilkėjusios miesto gatvės ištuštėjusios katedros vaizdą darė dar liūdnesnį. Bet aš tikiu, kad prancūzai ras būdą, kaip atstatyti sudegusį stogą ir išgelbės Paryžiaus simbolį, stovintį čia nuo pat 14 amžiaus.

Apėję garbės ratą aplink katedrą suradome Šekspyro knygynėlį. Internetai sako, kad jis yra vienas lankomiausių pasaulyje, tad ir mes užsukome pasižvalgyti. Aš esu baigusi leidybos studijas ir vienos praktikos metu turėjau galimybę padirbėti knygyne, tad man visuomet smagu į juos užeiti ir pažiūrėti ne tik į naujus leidinius, bet ir į tai, koks knygyno išplanavimas, kokių papildomų paslaugų jie siūlo ir kokia bendra vietos atmosfera.

Šiame knygyne mielai būčiau prisėdusi ant sofutės ir vartydama kokį romaną čia prabūčiau ne vieną valandą. Knygyne net gyvena katinukas, kuris mielai pozuoja jį fotografuojantiems turistams.

Dabar šalimais veikia ir to paties pavadinimo kavinukė, kur galima kokį sveikuolišką skanėstą suvalgyti, išgerti kavos ar tiesiog pasislėpti nuo lietaus ir jaukiai pasėdėti.

Praktiniai dalykai

Autobuso bilietą iš Beuavais oro uosto į Paryžiaus centrą ir atgal pirkau iš anksto internetu. Patogu tai, kad jame nėra nurodyta nei tiksli važiavimo data, nei valanda. Viskas labai paprasta keliaujant iš oro uosto, bet grįžtant atgal reikia įvertinti tai, kad kiekvienas autobuso reisas yra pritaikytas prie konkretaus skrydžio ir Porte Maillot stotį palieka iki jo likus 3 valandoms. Mūsų atveju, sekmadienį tarp skrydžio į Vilnių ir kito skrydžio buvo tikrai didelis laiko tarpas, tad pavėlavę į mums priskirtą autobusą būtume turėję sugalvoti kitą būdą pasiekti oro uostą. Bilieto kaina – 29 Eur.

Dvi naktys viešbutyje dviems asmenims kainavo 144 Eur – palyginus su kainomis, kurias teko matyti Paryžiuje ankstesnėse kelionėse, manau, kad visai pigiai apsisukome.

Kadangi turėjome ne tiek daug laiko apžiūrėti miestą, didesnius atstumus tarp objektų rinkomės įveikti metro. Taip, kartais reikėjo pastrateguoti, kurią stotelę rinktis, kad nereikėtų daryti persėdimų, bet jeigu ne laiko, bet jėgų kojose tikrai sutaupėme. Vienas metro bilietėlis 2021 m. vasarą kainavo 1,9 Eur, bet 10 vienkartinių bilietų komplektas mums atsiėjo 16,9 Eur.

Iš anksto pirkome ir muziejų bilietus, nes dėl Covid-19 ribojimų reikėjo rezervuoti planuojamą apsilankymo laiką. Galimybė apžiūrėti Triumfo arkos ekspoziciją ir pakilti ant jos stogo terasos kainavo 13 Eur žmogui, bilietas į Karo muziejų atsiėjo 14 Eur.

Ar Paryžiui užtenka vieno savaitgalio? Manau, kad jeigu tai pirmas apsilankymas šiame mieste, tuomet tikrai ne. Bet jeigu pagrindiniai lankytini objektai jau apžiūrėti, kelių dienų turėtų užtekti dar kartą atrasti savas priežastis, kodėl šis miestas toks mėgstamas žmonių iš viso pasaulio.