Ilgasis rugpjūčio savaitgalis jau antrus metus iš eilės suvilioja mane suplanuoti išvyką į kalnus. Praėjusiais metais pasiėmėme laisvadienių, pasikvietėme šunį ir išėjome penkių dienų pasivaikščiojimui po Slovakijos Žemuosius Tatrus, o šiemet nusprendėme išbandyti populiarųjį ir tautiečių pamėgtą Zakopanės kurortą Lenkijoje.

Susirinko ta pati kompanija kaip ir pernai, tik savo šunį, vardu Svarainis, nusprendėme palikti namie (į Aukštųjų Tatrų nacionalinį parką nei maži šuniukai, nei dideli šunys nėra įleidžiami) – tiesa, vis dėlto ir vėl keliavome penkiese, nes išvykos metu jau penktą mėnesį turėjau pilvo gyventoją, kurį visur nešiojausi kartu 🙂

Kad savaitgalis būtų ilgesnis, šiemet vėl prireikė ir papildomo laisvadienio, tad mūsų kelionė prasidėjo trečiadienį po darbų, o baigėsi sekmadienį vakare, nuvažiavus kiek daugiau nei 1900 kilometrų ir suvaikščiojus dar apie 50 kilometrų pėsčiomis.

Pirmasis sustojimas – Balstogė (lenkiškai – Białystok)

Kelionės apšilimas – maždaug penkios valandos kelyje, po ko vakarinius užkandžius valgėme bei nealkoholinį alų gėrėme išsinuomotame butuke Balstogėje. Ryte pusryčių ėjome į vieną iš centrinių gatvių, kur Fly High Coffee davė mums smagų pusryčių pasirinkimą – pavyzdžiui, pusryčių sumuštinis buvo nemenkas burgeris. Deja, dėl tolimesnės kelionės programos daugiau laiko Balstogei skirti šį kartą negalėjome, bet pro automobilo langą pamačiau kelis visai įdomius gatvės meno pavyzdžius, tai juos patyrinėti būtų buvę visai įdomu.

Antrasis sustojimas – Veličkos druskų kasyklos

Antras kelionės sustojimas (be tradicinių – degalinės ir McDonalds greitkelyje) – Velička (lenkiškai – Wieliczka) miestelis Krokuvos pašonėje. Žymiausias jis, žinoma, savo didžiule požemine druskos kasykla – tai yra vienas iš pačių pirmųjų objektų, įtrauktų į UNESCO paveldo sąrašą.

Ganėtinai netikėta, bet iš mūsų keliauninkų kompanijos tik vienas žmogus buvo šioje druskos kasykloje lankęsis anksčiau (tiesa, prieš daugiau nei dvi dešimtis metų), tad vienbalsiai nusprendėme, kad turėdami šiek tiek laisvo laiko, turime čia užsukti.

Tiesa, suplanuoti ganėtinai spontanišką vizitą nebuvo taip paprasta. Išvažiavę iš Balstogės patikrinome bilietų įsigijimo internetu puslapį ir sužinojome, kad tai dienai likusios vos kelios vietos ekskursijoje anglų kalba (be gido ir ekskursijos kasykloje lankytis nėra galimybės) ir tik tokiu laiku, kokiu spėsime atvažiuoti, jeigu pakeliui nebus visiškai jokių kamščių, o mes niekur nestosime. Kol nuvažiavome iki Varšuvos, šių vietų nebeliko. Tačiau mes nusprendėme, kad vis tiek užsuksime ir jau vietoje pasižiūrėsime, kokia ten reali situacija – gal atsiras šansas prisijungti.

Bingo! Bilietų pardavimo automatai prie įėjimo į kasyklą rodė daugiau ekskursijų laikų ir daugiau vietų – tereikėjo luktelėti savo ekskursijos maždaug pusantros valandos, per kurias apėjome Wieliczka miestelio centrą ir pavalgėme, o tada jau galėjome leistis į vieną seniausių druskos kasyklų Europoje.

Žodį leistis miniu ne be reikalo – ekskursija prasidėjo lipimu laiptais žemyn, nes turėjome pasiekti pirmąjį kasyklos lygį, kuris įsikūręs 64 metrų gylyje. Būtent čia prasideda beveik trijų kilometrų turistinis maršrutas, kuris lankytojams parodo tik mažutę didžiulio požeminio druskos miesto dalį. Beje, pasivaikščiojimo kasykloje efektas – kaip apsilankius druskos kambaryje kokiame nors SPA – druska kasykloje yra tiek ant grindų, tiek ant sienų, tiek ant lubų. O ir pakeliui sutinkamos skulptūros ar paveikslai taip pat yra iš druskos. Gidai primygtinai siūlo tuo įsitikinti ir palaižyti sieną –pabandykite, jeigu esate pakankamai drąsūs.

Keli svarbūs istoriniai faktai: kasykla buvo eksploatuojama nuo 13 amžiaus iki 1996-ųjų metų, o kaip turizmo objektas lankytojus vilioti pradėjo dar 15-ame amžiuje. Nors šiuo metu druska čia jau nebėra kasama, bet prižiūrėti požeminius koridorius, kurių bendras ilgis viršija 200 kilometrų, vis tiek reikalingi kalnakasiai.

Maždaug 2,5 val. užtrukusioje ekskursijoje vaikščiodami nesibaigiančiais koridoriais sužinojome kasyklos istoriją, pamatėme druskos skulptūras ir druskos koplyčias (nors pagrindinę jų tikrai norėtųsi vadinti bažnyčia), pasigrožėjome požeminiais ežerėliais ir nusileidome į 135 metrų gylį. Gerai, kad laiptais lipti aukštyn nebereikėjo – atgal į žemės paviršių pakėlė greitasis liftas.

Už vieną bilietą suaugusiajam į ekskusiją anglų kalba mokėjome 134 zlotus (t. y. kiek daugiau nei 31 eurą) – ne pati pigiausia Lenkijos vieta. Jeigu suprantate lenkiškai, gali pavykti kiek sutaupyti, nes bilietas į tokią ekskursiją kainuoja 98 zlotus. Bilietus iš anksto galima nusipirkti šiame interneto puslapyje.

Tiesa, papildomai dar teko susimokėti už automobilio parkingą netoliese esančioje aikštelėje (ją pamatėme tiesiog važinėdami ir ieškodami įėjimo) – valanda kainavo 5 zlotus, grynųjų neprireikė, galėjome atsiskaityti kortele.

Nuo Wieliczka miestelio iki Tatrų kalnų papėdėje įsikūrusio Kościelisko miestelio (nors gal jį verčiau derėtų vadinti Zakopanės rajonu?) važiavome dar pusantros valandos. Deja, jau tamsoje, tad vaizdų grožį įvertinome tik kitą rytą, kai pro nakvynės vietos langus su mumis pasisveikino kalnų viršūnės.

Pirmoji diena Tatruose: pakilimas iki Kasprowy Wierch

Dėl mano gyventojo pilve ir sumažėjusių jėgų teko šiek tiek apriboti kopinėjimo po kalnus norus ir pasirinkti lengvesnį vaikštinėjimo maršrutą. Bet vis tiek norėjosi bent vienos rimtesnės viršūnės, tad po atidaus All Trails programėlės išnagrinėjimo išrinkome maršrutą laimėtoją, kuriame buvo numatytas pakilimas į Kasprowy Wierch kalną, siekiantį 1987 m. aukščiau jūros lygio.

Tiesa, iki išėjimo pasivaikščioti teko išspręsti dar vieną rimtą klausimą – kur rasti parkingo vietą Zakopanėje rugpjūčio penktadienį, jeigu neišėjai į kalnus vos saulei patekėjus. Po devintos valandos ryto visos aikštelės, esančios arčiausiai mūsų tako pradžios (ir keltuvo, keliančio į Kasprowy Wierch viršūnę), jau buvo sausakimšos. Tad automobilį palikti teko kiek toliau esančiame Parking Pod Nosalem (kaina visai dienai – 20 zlotų, atsiskaitymas tik grynaisiais) ir iki maršruto pradžios paėjėti palei mišką ir upelį bei praeiti įėjimą į trailą, vedantį į Nosal kalno viršūnę.

Kitas dalykas – įėjimas į Tatrų nacionalinį parką yra mokamas ir žmogui vienai dienai kainuoja 10 zlotų. Nusipirkti bilietus galima internetu – tai mums padėjo sutaupyti šiek tiek laiko ir nestovėti eilėje prie įėjimo posto.

Pradėjome eiti geltonąja trasa iki Przełęcz między Kopami (Karczmisko) –  1499 m. aukščiau jūros lygio. Pakilimas buvo visai smagus – pradžioje ėjome pavėsiu per mišką, o pakilus kiek aukščiau pradėjo vertis aplinkinių kalnų vaizdai, tad galėjome pasigrožėti kitomis viršūnėmis. Žmonių buvo daug – vienų buvome lenkiami, kitus lenkėme patys. Na, bet galiausiai nustojau mintyse burbėti ir susitaikiau su tuo, kad einame su būriu žmonių (tarp kurių girdėjau tikrai nemažai lietuvių) ir stengiausi tiesiog mėgautis.

Takų sankryžoje kažkur ketvirtame kilometre pasukome į mėlynąjį maršrutą, besileidžiantį į Hala Gąsienicowa slėnį. Į nuokalnę paspartinome žingsnį ir jau greitai su visais kitais turistais grožėjomės slėnyje pabirusiomis trobelėmis ir žydinčiomis gėlėmis. Ten taip pat yra įsikūręs ir kalnų viešbutis-restoranas. Vieną akimirką galvojome, kad norėtume sustoti ten ir atsigaivinti, bet pamatę minias žmonių, stovinčių eilėse prie visų įmanomų lankytinų objektų (maisto ir gėrimų prekystalių, WC ir kt.) nusprendėme, kad tiek jau to – pasižvalgėme ir judame toliau.

Į Kasprowy Wierch pakilome geltonąja trasa. Lėtai ir užtikrintai vis sustodami pailsėti įkalnę įveikėme maždaug per valandą, o viršuje įsitaisėme ant žolės išgerti gaiviųjų gėrimų (ačiū greitakojams draugams, kurie atstovėjo eilę kavinėje, kol mes su M. užlipome į viršų), išsivirti makaronų ir pavos pietums bei pasigrožėti vaizdais.

Nuo čia galima pereiti į kitas trasas po Tatrus – pvz., pasivaikščioti viršukalnėmis ar nueiti į Slovakiją, kuri jau ranka pasiekiama. Būtent į šitą vietą – Kasprowy Wierch viršūnę –  galima pakilti keltuvu. Kaip supratau, daug kas pasirenka tokiu būdu čia atsirasti, o tuomet atgal į apačią grįžti jau savomis kojomis.

Mes nusileisti atgal į Kuźnice, kur pradėjome savo maršrutą, pasirinkome žaliąją trasą. Kaip visuomet, buvau nustebinta to, kad leistis nuo kalno yra ne taip jau lengva, kaip galėtų atrodyti kylant į jį. Bet pavyko išvengti visų kelyje tykojusių kliūčių, tad ramiai ir užtikrintai grįžome į miestelį, kur tiesiu taikymu nužingsniavome į Tatrzański Bar Mleczny valgyti kopūstų sriubos ir pierogi (t. y. lenkiškų koldūnų).

Dienos statistika: mano išmanusis laikrodis neatlaikė visos žygiavimo dienos ir išsikrovė dar neatsisėdus prie pietų-vakarienės stalo, bet jis rodė, kad nuo parkingo vietos iki maršruto beveik pabaigos nuėjau 16,11 kilometro, iš kurių 1,1 km buvo vertikalūs. Trasoje užtrukau 6 val. 50 min., iš kurių judėjau 5 val. 13 min. Na, o iki maisto nueiti užtruko dar papildomą valandėlę.

Antroji diena Tatruose: Siklawica krioklys ir kalnų slėnis

Antrai dienai norėjosi ko nors lengvesnio, tad šiaip ne taip išsirinkome maršrutą, žadėjusį parodyti mums kalnų krioklį ir Tatrų slėnį. O tuomet bepusryčiaudami išgirdome, kaip lauke pradeda lyti. Smarkiai. Su žaibais ir perkūnija, kurie kalnuose gali būti pavojingi.

Taigi prisėdome palaukti, kol praeis. Nebuvo labai sunku, nes savo apartamentų balkonėlyje išsivirėme kavos ir papliurpėme. Bet galiausiai pradėjo darytis nuobodu, tad lietui šiek tiek aprimus, nors dar ir visiškai nesustojus, pajudėjome į starto vietą.

Oras padarė savo darbą – žmonių buvo tikrai mažiau, tad radome puikią parkingo vietą. Tiesa, už ją šį kartą mokėjome 30 zlotų, atsiskaitymas ir vėl buvo tik grynaisiais. Priešais buvo labai jaukiai atrodžiusi kavinė, pavadinimu Roma, kur irgi trumpam užsukome.

Tiesa, net ir po pusvalandžio lietus vis dar lijo, bet galiausiai nusispjovėme ir nuo Dolina Strążyska išjudėjome į raudonąją trasą. Po kelių kilometrų lietus pagaliau liovėsi, o mes priėjome ne tik kalnų arbatinę, bet ir kitą – geltoną – trasą, vedančią iki Siklawica krioklio.

Ši dalis, nors ir trumpa, buvo ganėtinai slidi, nes vedė apvaliais akmenimis, tai reikėjo atidžiai žiūrėti, kur dedame kojas. Pasidžiaugę kriokliu, tais pačiais slidžiais akmenimis grįžome atgal iki arbatinės ir takelių sankryžos – šį kartą pasirinkome sekti trasą, pažymėtąją juoda spalva, ir gavome porą kilometrų į kalną laiptais. Kadangi lietus baigėsi, kone iš karto pasidarė ganėtinai šilta, tad nusivilkome šlapias striukes ir lėtai, bet užtikrintai judėjome toliau.

Perkopę vieną kalniuką ir padarę nedidelį trasos kampo nukirtimą per pievą (Tatrų trasų žemėlapyje jis irgi yra pažymėtas) nusileidome į kalnų slėnį, kuris vėl palepino akis vaizdais. Sekdami ta pačia juodąja trasa galiausiai pasiekėme didelę kalnų keliukų kryžkelę Przysłop Miętusi su stalais, kur vėl pasigaminome savo žygio pietus ir kiek pailsėjome prieš pradėdami kelionę atgal į miestelį.

Tam pasirinkome mėlynąją trasą, kuria žingsniavome iki pat išėjimo iš Tatrų nacionalinio parko, o iki savo parkingo vietos grįžome taku, vedančiu parko pakraščio riba, tad ten jau sutikome ir šuniukų, ir dviratininkų, ir kioskelių, kuriuose buvo galima nusipirkti vietinio avių pieno sūrio ar suvenyrų.

Einant šią paskutinę atkarpą mane netikėtai apleido visos jėgos, tad tie paskutinai maždaug trys kilometrai man buvo patys sunkiausi visos kelionės metu. Gerai, kad atpėdinę iki finišo radome vietų toje pačioje Roma kavinėje ir suvalgėme ten tiek skanių nesaldžių blynelių, tiek desertukų, kurie padėjo sugrįžti į save.

Dienos statistika: 13,42 nužygiuotų kilometrų, per kurius surinkta 613 vertikalių metrų. Iš viso trasoje praleidau 4 valandas 59 minutes, iš jų judėjau pirmyn 4 val. 10 min ir 30 sek. Tikslų maršrutą galite pažiūrėti čia.

O kaip pati Zakopanė?

Zakopanės centrinę dalį tik pravažiavome. Iš tiesų neturėjome nei laiko, nei noro ten trintis su minia poilsiautojų. Bet pro automobilio langą matėme, kad miestelis turi nemažą pramogų pasiūlą. Tiesa, man pasirodė, kad verta pasidomėti viešuoju transportu – dėl automobilių stovėjimo vietų trūkumo ir dėl noro padegustuoti vietinio alaus jis gali būti daug geresnis pasirinkimas. Na, o sezono metu reikia įsivertinti tai, kad, nesvarbu, kokią transporto priemonę pasirinksite, vis tiek teks pastovėti kamščiuose.

Praktinė kelionės informacija

Nakvynė. Apsistoję buvome Pensjonat Reymontówka vieno miegamojo apartamentuose, kuriuose iš tiesų buvo visos šešios lovos. Bet mus labiausiai pradžiugino ne lovos, o du balkonėliai su vaizdu į kalnus. Keliavome keturiese, nakvojome čia tris naktis, valgėme pusryčius (tiesa, jie nebuvo labai įspūdingi savo skoniais) ir už tai sumokėjome 300 eurų. Vienintelis minusas – mūsų apartamentai buvo ketvirtame aukšte, tad po žygio skaudančiomis kojytėmis reikėjo įveikti ir šį pakilimą.

Nakvynė keturiems Balstogėje kainavo kiek daugiau nei 50 eurų.

Maistas. Zakopanėje pusryčiai buvo įskaičiuoti į nakvynės kainą, į žygius nešėmės savo užkandžių (riešutų, guminukų, džiovintų vaisių ir pan.) ir turistinę viryklę, kad galėtume vaizdingoje vietoje suvalgyti savo maisto paketą, kurio ilgai ruošti nereikėjo – užteko užpilti verdančiu vandeniu. Tiesa, tai reiškė, kad ir vandens reikėjo su savimi neštis kiek daugiau. Maistą dalinomės ant keturių, tad tai nebuvo rimti pietūs, veikiau neblogas užkandis. Normalių pietų po žygių ėjome į vietines kavines. Maistas buvo brangesnis negu kitose Lenkijos vietose, bet vis tiek pigesnis negu Lietuvoje.

Transportas. Visur važinėjome savo jau išbandytu ir gyvenimo patikrintu Honda Civic automobiliu, kuris jau antrą kartą atvežė mus į kalnus. Pakeliui benzino pylėmės tris kartus, už ką bendrai sumokėjome maždaug 200 eurų.

Abi žygiavimo Tatruose dienos buvo ganėtinai skirtingos visomis prasmėmis – pirmąją daugiau kopėme ir į kalnus žiūrėjome jų lygyje, bet tai drauge su mumis darė dar tūkstantis žmonių, o antrąją dieną kalnais daugiau grožėjomės iš apačios, bet daugiau laiko takeliuose praleidome vieni.

Ar buvo verta dėl to važiuoti beveik tūkstantį kilometrų į vieną pusę? Mano nuomone, taip. Bet ar pati tai kartočiau?

Kalnai yra nuostabus dalykas, kopti į juos nelengva, bet man norisi tai daryti ir džiaugtis tiek atsiveriančiais vaizdais, tiek savo pačios jėgomis. Bet galvoju, kad į Lenkijos Tatrus antrą kartą važiuočiau nebent ne sezono įkarštyje, nes norisi tuose gražiuose takeliuose pajusti nors šiek tiek vienatvės.