Trys istorijos iš Paryžiaus

Didžiąją gyvenimo dalį Paryžius man buvo svajonių miestas – aš netgi sakiau sau, kad ištekėsiu už to, su kuriuo ten nuvyksiu. Ir štai, šį pavasarį jau trečią kartą sveikinausi su Eifelio bokštu. Tiesa, nė vienas vyriškis į tokį pasimatymą manęs dar nelydėjo.

Žurnalas, skaitytas laukiant lėktuvo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) oro uoste, man pasakė, kad 2017 metais Prancūzijos sostinę aplankė 89 milijonai užsieniečių. Paryžių jie gali pažinti skirtingais būdais – aš pati kiekvieną kartą imdavausi vis kitokių veiklų ir ieškojau naujų vaizdų. Praleidžiant mieste vidutiniškai keturias dienas per vieną kelionę istorijų atsirasdavo įvairių.

Pirmas kartas Paryžiuje – 2012 m. birželis

Su R. buvome jaunos ir naivios, tad savo biudžetinei kelionei pasirinkome būtent Paryžių. Gerai, kad ten lankėmės vasarą – vis tiek negalėjome sau leisti pietauti kavinėse, tad valgydavome bagetes ir gerdavome vyną parkuose ar ant Senos kranto. Nakvynės ieškojome per tuo metu populiarią platformą – couchsurfing. Tai mums leido susipažinti su paryžietišku gyvenimu ir su paryžiečiais iš arčiau.

Pirmasis naujasis mūsų draugas buvo maratonininkas, kuris viešnagės metu bėgo kažkokiose varžybose. Tuo metu jo visiškai nesupratome, o dabar (o likimo ironija!) ir pačios kaupiame bėgimo varžybų medalius… Antrasis paryžietis ėmėsi mūsų edukacijos ir rodė tokį miestą, kokį matė savo akimis – nuo motorolerio ar kabrioleto sėdynės. Kas buvo labai smagu.

Biudžetinė kelionė reiškė ir tai, kad daug vaikščiojome vietoj to, kad naudotumėmės metro, taip pat džiaugėmes jaunimo privilegijomis – kai kurie didieji muziejai Paryžiuje ES piliečius iki 25-erių metų įsileidžia nemokamai.

Antras kartas Paryžiuje – 2015 m. lapkritis

Paryžiuje prasidėjo nauja tradicija – savo gimtadienį švęsti užsienyje su mama. Keturias dienas naršėme ne tik muziejus, bažnyčias bei parkus, bet ir skirtingus miesto kvartalus. Kartais netgi tokius, kuriuose užsibūti ilgiau nelabai norėjosi.

Mažyčiame viešbutėlyje kasryt valgydavome skaniausius kruasanus, o trumpų atostogų metu susipažinome su Mona Liza ir impresionistų kūryba, pakilome į Eifelio bokšto viršūnę, sutikome tuometinį Prancūzijos prezidentą, nužiūrėjome karinį paradą, o namo išskridome tą dieną, kai Paryžių sudrebino teroro aktas.

Rudeninis Paryžius puikiu oru nelepino, tačiau ilgiems pasivaikščiojimams ir pokalbiams su mama tikrai tiko. O šventinius gimtadienio pietus valgėme Monmartre, tame iš filmo nužengusios Amelijos bistro „Du mėnuliai“ (Café des 2 Moulins), kur pirmą kartą sėdėjome kone alkūnėmis susirėmusios su kaimynais prie gretimo stalelio. Jaukumui tai nė kiek netrukdė.

Trečias kartas Paryžiuje – 2018 m. kovas

Šį pavasarį į Paryžių atginė jau darbiniai reikalai. Nors kelionė buvo komandiruotės tipo, vis dėlto per tris dienas atradau laiko ir pasivaikščioti, ir pasigrožėti miestu, ir patirti naujų įspūdžių. Pavyzdžiui, išsimaudžiau nelabai pavasariniame lietuje.

Tas kelias dienas Paryžiuje galėčiau pavadinti maisto kelione – jo buvo daug ir tikrai puikaus. Pradedant nuo gausių pusryčių Hyatt Regency Paris Étoile viešbutyje, kuriame gyvenau 23-iame aukšte ir pro langą galėjau žiūrėti į Eifelio bokštą, ar konferenciniais užkandžiais prie kavos – pirmąją vietą ant mano stalo ir vėl užėmė nuostabieji kruasanai. Po to sekė crepes blyneliai, kuriuos jau kelintą kartą ragauju prie Notre-Dame katedros. Man neprireikė jokių specialių įdarų – užteko paprasto sviesto ir cukraus. Pirštus galima apsilaižyti.

Tiesa, oro uostų komunikacininkai kiek labiau išprusę gastronomijos srityje. Tad bendruose pietuose ar vakarienėse (būtinai iš trijų patiekalų) būta ir foie gras, ir antienos, ir įspūdingesnių desertų. Žinoma, buvo laikomasi ir prancūzų stalo filosofijos – maistas be vyno yra pusryčiai.

O išvykstant iš Paryžiaus pavyko pradžiuginti aviacinę savimeilę, kai  nors iš tolo, bet vis dėlto pamačiau greičiausią pasaulio keleivinį orlaivį Concorde.

Tendencijos rodo, kad Paryžiuje apsilankau kas trejus metus, tad lošime dėl kito skrydžio datos belieka statyti už 2021-ųjų žiemą.

Praktiniai dalykai

Tiesiai į Paryžių iš Vilniaus oro uosto skraidina airBaltic, o į 80 kilometrų nuo miesto centro nutolusį Buvė (Beauvais–Tillé) oro uostą skrenda ir Wizz Air, ir Ryanair. Tad bilietus už priimtiną kainą gali rasti įvairaus biudžeto valdytojai.

Nuo Šarlio de Golio oro uosto iki pat savo viešbučio galėjau patogiai nuvažiuoti autobusu. Kaina – 17 eurų. Bilietą įsigijau automate jau prieš pat lipimą į autobusą. Atvykimo erdvė oro uoste man pasirodė kiek paini. O ir šiaip iš pagrindinio Paryžiaus oro uosto tikėjausi šiek tiek daugiau pramogų. Daugiausiai jų buvo jau riedant į pakilimo taką, kai pro langą galėjau stebėti kituose takuose kylančius ar besileidžiančius lėktuvus.

Viešbutį jau minėjau – Hyatt Regency Paris Étoile. Vaizdas pro kambario langą tiek dieną, tiek naktį buvo stulbinantis.

Dar šiek tiek išlaidų analizės: už metro bilietėlį mokėjau 1,8 euro. Jeigu pirksite daugiau vienetų, kainuos mažiau. Pietūs nedideliame bistro – kišas su vištiena, ekleras ir gėrimas – 13 eurų. Crepe su sviestu ir cukrumi bei puodelis karšto vyno – 6,5 euro. Skaidrus skėtis su Eifelio bokšto paveikslėliu – 10 eurų.

Atsipalaidavimas nuo rutinos ir kiekvieną kartą patiriami nauji įspūdžiai – neįkainojami.


4 mintys apie “Trys istorijos iš Paryžiaus

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s