Kai praėjusiais metais sugriuvo visi išankstiniai atostogų planai, teko pereiti prie naujo planavimo būdo – spontaniškumo ir paskutinės minutės sprendimų. Negaliu sakyti, kad taip elgtis man buvo lengva, bet galiausiai buvo ganėtinai smagu – rugsėjo mėnesį, atėjus pirmajam atostogų pirmadieniui, susėdome ir nusprendėme, kad kitą rytą automobiliu pajudėsime link Gdansko ir pirmąją kelionės dieną stengsimės ne kuo greičiau įveikti Lenkijos kelius, bet neskubėsime ir pakeliui aplankysime kokius nors įdomius objektus.

Taip mūsų maršrute atsirado trys įdomios vietos, susijusios su Antruoju pasauliniu karu. Taip, dėl jų teko nusukti nuo pagrindinio kelio, bet tuo pačiu galėjome pamatyti ir pajausti senuosius kaimyninės šalies kelius, kurie nebuvo jau tokie prasti, kokių tikėjausi.

Mamerki bunkeriai

Nuvažiavę 300 kilometrų nuo Vilniaus tarp miškų ir ežerų suradome Mamerkų bunkerių miestelį. Jame yra išlikę 30 nesugriautų bunkerių – didžiausiame jų atkurta Antrojo pasaulinio karo atmosfera ir padarytas mini-muziejus, kuriame galima pereiti požeminiu koridoriumi tarp dviejų bunkerių, taip pat susipažinti su jų statymo būdu ir išplanavimu.

Kitame pastate įrengtas jau didesnis muziejus, kuriame galima pačiupinėti to meto ginklus, susipažinti su karo eiga ir net bandyti įspėti Gintaro kambario paslaptį (buvo metas, kai lenkai galvojo, kad jis paslėptas kažkur Mamerkuose ir atlikinėjo įvairias paieškos misijas). Šalia muziejaus yra apžvalginis bokštelis, atveriantis įspūdingus apylinkių vaizdus.

Antrojo pasaulinio karo metu čia buvo įsikūrusi vadavietė, kurioje 1940-1944 metais kelis kartus lankėsi Hitleris, Musolinis, Manerheimas ir kiti svarbūs to meto asmenys. Taip pat Mamerkuose porą metų tarnavo Klausas fon Štaufenbergas, kuris vėliau suorganizavo nepavykusį pasikėsinimą į Hitlerį.

Vaikštinėdami po Mamerkus praleidome turbūt porą valandų. Lankymosi teritorijoje kaina – 17 zlotų asmeniui + 5 zlotai už automobilio stovėjimą. Buvo netikėta, bet pavyko atsiskaityti kortele, nors kasą atstojo stalelis, pridengtas skėčiu nuo saulės.

Vilko guolis

Dar pusvalandis kelio nuo Mamerkų per miškus ir atsidūrėme ten, kur Hitleris realiai rezidavo trejus karo metus – Vilko guolyje (arba Vilko irštvoje).

Visi bunkeriai šioje stovykloje buvo susprogdinti vokiečiams traukiantis, tad apžiūrėti išeina tik didžiulius betono blokus. Tiesa, šie griuvėsiai irgi atrodo įspūdingai, nes leidžia suprasti, kokios iš tikrųjų storos buvo kai kurių bunkerių sienos – betono sluoksnis galėjo siekti net 8 metrus.

Įdomiausia šioje vietoje pasakojama istorija – pasikėsinimas į Hitlerį. Jis įvyko 1944-ųjų liepos 20-ąją, kai į Vilko guolyje vykusį pasitarimą pulkininkas Štaufenbergas atsinešė krepšyje paslėptą sprogmenį. Viename iš pastatų yra atkurta to susitikimo aplinka – aplink didelį stalą sužymėtos visų jame buvusių pareigūnų stovėjimo vietos, po stalu padėtas krepšys, o paspaudus mygtuką galima išgirsti ir sprogimo garsą. Kitame kambario gale sukabintos nuotraukos, kuriose matosi, kaip Hitleris su tądien į Vilko guolį atvykusiu Musoliniu apžiūrinėja griuvėsius…

Teritorijoje sužymėti du praėjimo takeliai – ilgesnis ir trumpesnis, o prie buvusių bunkerių yra informaciniai stendai, tad vietą puikiai galima apžiūrėti ir nesinaudojant gido paslaugomis. Taip pat joje yra kempingas ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpį interjeru atspindinti kavinė su nebloga lenkiškų patiekalų pasiūla, tad čia galima pasilikti ir ilgesniam laikui negu porai valandų.

Įėjimo kaina asmeniui – 15 zlotų + 5 zlotai už automobilio stovėjimą aikštelėje. Vėl puikiai apsisukome mokėdami kortele (tiesą sakant, šioje kelionėje neturėjome grynųjų zlotų, tad džiugu, kad jų iš tiesų niekur ir neprireikė).

Štuthofo koncentracijos stovykla

50 kilometrų nuo Gdansko yra vieta, apie kurią dauguma mūsų skaitėme Balio Sruogos atsiminimų knygoje „Dievų miškas“ – Štuthofo koncentracijos stovykla.

Į ją atvažiavome iki užsidarymo likus vos 45 minutėms, tad teritoriją kone apibėgome, bet pamatyti dalykai – skurdūs mediniai barakai, krematoriumas, traukinio vagonas, kartuvių vieta ir sužymėtos vietos, kur buvo įkurti atskiri kalinių blokai – vis tiek spėjo pagriebti už širdies.

Tiesa, iš informacinių stendų, įkurtų tiek lauke, tiek barakuose, ne tiek ir daug galėjome sužinoti – dauguma medžiagos pateikiama tik lenkų kalba.

Muziejuje yra kino teatras, kuriame už kelis zlotus galima pažiūrėti pusvalandžio trukmės filmą apie stovyklą – tai vienintelis mokamas dalykas šiame muziejuje. Na, ir tradiciškai, susimokėsite už automobilio stovėjimą, bet čia įkainis valandinis – mokėti reikės už praleistą laiką, o ne fiksuotą sumą.

Vieta išties slegianti, tad prieš tolimesnę kelionę palikite sau laiko atsipūsti ir vėl sugrįžti į smagųjį atostogų režimą.

Tiesą sakant, mums nepavyko visų trijų vietų aplankyti per vieną dieną – paprasčiausiai pritrūkome laiko. Pirmąją dieną įveikėme 550 kilometrų nuo Vilniaus iki savo viešbučio Elbląg mieste (lietuviškai – Elbingas) ir pakeliui aplankėme bunkerius Mamerkuose bei Vilko guolyje. Štuthofe lankėmės jau kitą dieną ir tik vakarop – po to, kai apžiūrėjome Malborko pilį, apie kurią papasakosiu atskirai.

Pakeliui Kętrzyn (lietuviškai – Kentšinas) miestelyje pastebėjome keletą labai dailių pastatų, tad buvome sustoję apsižvalgyti. O galiausiai ir Elbląg senamiestis, apžiūrėtas išėjus pavakarieniauti ir bėgant rytinį krosą, labai gerą įspūdį paliko, tad tikrai siūlyčiau planuojant kelionę į lenkišką pajūrį neskubėti iš karto į Gdanską ir susipažinti su kitomis lenkiškomis gėrybėmis.