2020-ieji buvo prasti kelionių metai. Ar tikrai?

Kas nutiko 2020-aisiais? Atsakymas į šį klausimą yra paprastas ir jau tikrai nusibodęs – pandemija bei karantinas. Bet ar šie du žodžiai reiškia, kad visus metus sėdėjome namie ant sofos ir žiūrėjome Netflix‘ą? Nebūtinai.

Kad pati įsitikinčiau, kaip praėjo 2020-ieji, noriu apžvelgti įspūdžius ir kelionines patirtis. Apie kai kurias iš jų jau buvo atskiri įrašai, apie kai kurias – dar tik bus. Atėjęs antrasis karantino etapas visiškai numušė mano norą rašyti ir džiaugtis kelionėmis – kaip apie jas galvoti, jeigu dabar ne tik savo savivaldybės rekomenduoja nepalikti, bet net ir namų be rimtos priežasties? Bet tikiuosi, kad greitu metu surasiu šiek tiek įkvėpimo.

Šių metų atradimas – artimasis užsienis. Pas kaimynus į Latviją važiavau du kartus ir abu per lietuviškas valstybines šventes. Vasario 16-ąją su tėvais vaikštinėjome Tervetės gamtos parke, kuris greičiausiai daugiau džiaugsmo mažesniems lankytojams suteikia, bet ir mums pasivaikščioti ir užkopti į apžvalgos bokštą nebuvo jau taip blogai.

O vasarą ilgąjį Mindauginių savaitgalį praleidome latviškame pajūryje ir Veczemju klintis kempinge. Veiklų gal ir ne per daugiausiai apylinkėse yra, bet pasivaikščioti, pabėgioti, pasimaudyti ir pasidžiaugti gamtos įdomybėmis – spalvotomis uolomis ant jūros kranto – ši vieta tikrai tinka. Tokia latviškoji Karklė.

Didžioji šių metų atostogų kelionė irgi buvo pas kaimynus. Į Lenkiją savaitėlei (tiksliau, antradieniui-šeštadieniui) važiavome rugsėjo viduryje, kuris orais man labiau priminė vasarą. Apie šį pasivažinėjimą plačiau dar papasakosiu, nes joje aplankėme nemažai puikių objektų – išlikusį Antrojo pasaulinio karo palikimą, kryžiuočių ordino pilį Malborke ir Baltijos jūros tripolį – Gdanską, Sopotą ir Gdynią.

Bet pati netikėčiausia kelionė nutiko dar prieš pandemiją – vasario mėnesį netikėtai krovininiu autobusiuku pasivažinėjau nuo Vilniaus iki Ciuricho ir atgal.

Iš namų išvažiavome trečiadienio vakarą, nakvojome juokingame lenkiškame pensionate kažkur už Augustavo, visą ketvirtadienį judėjome per Lenkiją ir Vokietiją, penktadienio rytą bėgiojau palei upelį idiliškai atrodančiame vokiškame miestelyje Rückensdorf ir pirkau pretzelius, o saulę tą dieną palydėjome jau Ciuriche ant ežero kranto. Sekmadienį iš ryto vėl pradėjome kelionę atgal.

Puikiai susipažinau su lenkiškų ir vokiškų degalių asortimentu, pašturmanavau – tai nebuvo taip ir sudėtinga važiuojant greitkeliais. Bet net ir važiuojant dideliais keliais su keturiomis eismo juostomis į vieną pusę, buvo galima pamatyti tikrai puikių vaizdų.

Na, o Ciuriche buvo visiškas pavasaris, mėgavausi saule, gėriau kioskelyje nusipirktą prosecco buteliuką ant suolelio nedidelėje aikštėje, tolumoje matėsi snieguotos kalnų viršūnės, o koronavirusas dar buvo kažkur Kinijoje. Atrodė kaip puiki metų pradžia, kuri žadėjo daug gero.

Ai, o tai ko mes ten važiavom? Padėti draugui parsikraustyti atgal į Lietuvą ir parvežti jo užgyventą turtą.

Nors vasarą jau buvo galima vykti ir į tolimesnes užsienio šalis, šia galimybe nepasinaudojome, tad turėdami pakankamai noro, savaitgalius leidome važinėdami po Lietuvą. Tarp smagiausių atradimų, apie kuriuos dar nepasakojau, buvo vienos dienos kelionė į Palūšę ir Ignaliną – smagus pasivažinėjimas puikiu keliu per Labanoro girią, pasiirstymas ežere valtimi iš Palūšės valtinės, o galiausiai – burgeriai Ignalinoje iš Forest Grill.

Bet tikrasis atradimas šiemet buvo Šilutė ir pamarys. Ten lankėmės rugpjūtį – iš Šilutės laiveliu plaukėme į Nidą, kur praleidome dieną prie jūros, vėliau vaikštinėjome apylinkių pažintiniais takais, braidėme mariose, valgėme rūkytą žuvį ir galiausiai vakarieniavome Šturmų švyturyje, kur ir nakvojome. Ta aplinkui tvyranti ramybė taip paprastai žodžiais nenupasakojama – man jau dabar norisi grįžti atgal.

Na, ir Kuršių neriją būtinai turiu paminėti prie šių metų atradimų. Savo gimtadieninę kelionę su mama šiemet perkėliau į rugsėjo mėnesį ir išvažiavome kartu pabūti Klaipėdoje. Pagrindinė atrakcija – žygis pėsčiomis nuo Senosios Smiltynės perkėlos iki Juodkrantės. Nuėjome daugiau nei 26 kilometrus miškais, smėlėtais takeliais ir paplūdimiu.

Į tuos pačius takelius grįžau ir spalio mėnesį, kai bėgte įveikiau 25 kilometrus Kuršių nerijos trail takeliais. Nors tai buvo sportinis renginys, bet galiu apibūdinti jį kaip dar vieną kelionę – tiek į nepažintus gamtos takus, tiek į save.

Na, bet ir Vilniuje šiemet buvo ką veikti. Kelis savaitgalius gulėjau ant žolės ar ant šezlongo Open Beach paplūdimyje Lukiškių aikštėje, išsiruošiau į kelis 10+ kilometrų žygius 100 kilometrų trasa aplink Vilnių ir pagaliau pamačiau tuos miesto rajonus, kuriuose iki šiol nebuvau buvusi. Pavyzdžiui, pasivaikščiojau po Pavilnį ir pamačiau vienintelį Lietuvoje serpantiną (beje, jis šiuo metu atnaujinamas, tai greitai reikės vėl jį aplankyti), vėliau sekė Markučiai ir Šnipiškės. Abu šie rajonai leido pajusti kaimo mieste atmosferą ir pasvarstyti, ar visi ten gyvenantys turi namuose vandentiekį…

O dabar, kai namie atsirado pasivaikščiojimų kompanijonas Svarainis, stengiamės savaitgaliais nueiti kiek ilgesnį atstumą ir pamatyti ką nors naujo. Kad ir Open Gallery gatvės meno piešinius.

Aišku, 2020-aisiais buvo priplanuota daugiau dalykų, pvz., pusmaratonio bėgimas Madride, savaitėlė atostogų Kroatijoje Dubrovniko apylinkėse, ilgas savaitgalis Sankt Peterburge… Na, bet planai susidėliojo kitaip.

O kas laukia 2021-aisiais? Nebenoriu prognozuoti ir kurti planų – kaip bus, taip bus. Na, bet tikiuosi, kad jau pavyks vėl pamatyti lėktuvo saloną ne tik pro ofiso langą, bet ir iš vidaus 🙂


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s