Mano gyvenime buvo toks laikotarpis, kai per porą metų į Italiją skridau net 4 sykius – du kartus lankiau Neapolį, o po kartą – Milaną ir Romą. Tad buvau sau pasakiusi, kad su picomis, makaronais ir gelato reikalai kol kas baigti. Bet štai, atėjus kelionių badui, ėmiau iš naujo vartyti nuotraukų albumus kompiuteryje ir jausti nostalgiją itališkam vasaros karščiui.

Dalinuosi 2017 metų akimirkomis iš savaitės trukmės atostogų Italijoje – Neapolio, Amalfio pakrantės ir Kaprio salos, kad kai jau nuspręsite, jog skristi atostogų yra saugu, pasvarstytumėte apie panašų maršrutą.

Ką įdomaus pamatėme Neapolyje?

Neapolio požemius, kuriuose Antrojo pasaulinio karo metu buvo įrengtos slėptuvės miestiečiams. Kai kurie mažesni ar didesni daiktai ten vis dar yra išlikę, pvz., seni automobiliai ar motoroleriai. Patekti į požemius galima tik su ekskursija, kurių yra organizuojama įvairių, mes pasirinkome konkrečiai Galleria Borbonica, kuri žadėjo daugiau pasakoti apie karo laikotarpį. Pasirinkimu nenusivylėme.

Karštą dieną pavėsio ieškojome Orto Botanico di Napoli. Į botanikos sodą įėjimas buvo nemokamas, tad pasivaikščioti ir pažiūrėti į įvairius augalus, kurių Lietuvoje nerasime, buvo visai smagu. Tarp medžių radome ir pasislėpusį muziejų.

Kita vieta, kurioje gelbėjomės nuo karščio – Museo Archeologico Nazionale di Napoli – t.y. Archeologijos muziejus. Kiek vėliau internetuose perskaičiau, kad jis laikomas vienu svarbiausiu archeologijos muziejų visame pasaulyje, nes eksponuoja daug įvairių daiktų iš Senovės Graikijos ir Senovės Romos, taip pat radinius iš Pompėjos bei Herkulaniumo – miestų, buvusių Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje.

Muziejus, kurio specialiai ieškojome ir dėl kurio išvažiavome iš Neapolio – Museo Nazionale Ferroviario di Pietrarsa – traukinių muziejus, įsikūręs buvusioje gamykloje prie pirmosios Italijoje geležinkelio linijos, nutiestos dar 1839 metais. Jame galima susipažinti su traukinių raida iki šių dienų ir apžiūrėti karališkuosius vagonus. Interaktyvumo muziejuje nebuvo daug, bet vis tiek smagiai praleidome laiką.

Na, o pačią skaniausią neapolietišką picą, tikiu, kad surasite patys. Kaip ir atrasite smagiausią pasivaikščioti Neapolio senamiesčio gatvelę.

Vezuvijaus ugnikalnis

Jau iš Neapolio promenadų tolumoje pamatysite Vezuvijų, kuris yra vos už 30 kilometrų nuo miesto. Aplinkui ugnikalnį plyti nacionalinis parkas, kuriame neblogai pasivaikščiosite – galėsite rinktis iš 52 kilometrų takelių. Tiesa, mums užteko vieno – Il Gran Cono, vedančio palei Vezuvijaus kraterį. Taip buvo galima apžiūrėti ir gyvąjį vulkaną, ir nuo jo atsiveriančius vaizdus.

Iki Vezuvijaus nuo Neapolio važiavome nuomotu automobiliu. Išvažiuoti iš miesto dėl beprotiško itališko eismo buvo baisu, bet užmiestyje šturmano kėdėje jaučiausi ramiau. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki įėjimo į parką dar yra gabaliukas kelio, jeigu gerai pamenu, šį atstumą pavažiavome su vietiniais dušmanais sumokėdami jiems po 1 eurą.

Pompėja

Jeigu lankysite Vezuvijų, būtų nuodėmė neaplankyti ir miesto, kurį šis ugnikalnis palaidojo po pelenų sluoksniu dar 79 mūsų eros metais. Ganėtinai keista, bet labai įdomu vaikščioti gatvėmis ir apžiūrinėti likučius pastatų, kurie buvo užkonservuoti beveik 2 tūkstančius metų.

Tiesa, nemažai archeologinių radinių originalų iš Pompėjos perkelti į mano jau minėtąjį Neapolio archeologijos muziejų. Tačiau miestą aplankyti verta vien dėl jo atmosferos ir galimybės persikelti į praeitį.

Amalfio pakrantė

Galima sakyti, kad Costiera Amalfitana yra vieni gražiausių Italijos kilometrų, einančių palei Tirėnų jūrą. Jie duoda akims pasakiškų vaizdų, kuriuos norisi sugerti pačiam, o ne bandyti užfiksuoti. Tiesa, šis 50 kilometrų vingiuojantis kelias, kuriame posūkis seka posūkį, greitai sukelia išbandymų ir kūnui, nes pradeda lengvai svaiginti.

Mes pakrante važiavome nuo Salerno iki Sorrento miestelių. Pakeliui sustojome keliuose miesteliuose išbandyti jų paplūdimių (dauguma mokami) ar pasivaikščioti ir užkąsti. Labiausiai įstrigo Positano laipteliai bei puikus paplūdimys ir iš Ravello atsiveriantys vaizdai.

Tiesa, vasara šioje Italijos dalyje yra visiškas piko metas, tad teko ir į automobilių srauto kamščius pakliūti. Kelionei renkantis pavasarį arba rudenį kelyje tikriausiai būtų kiek laisviau.

Sorrento

Kai vykome atostogų, apsistoti Amalfio pakrantėje mums pasirodė kiek per brangu, todėl apsigyvenome Sant’Agnello miestelyje, prisiklijavusiame prie Sorrento.

Daug vaikščiojome, gyvenome buvusiame vienuolyne, tris vakarus iš eilės ėjome vakarieniauti į tą pačią Mi Ami piceriją, grožėjomės nuostabiais saulėlydžiais, ieškojome patogiausių ir maloniausių paplūdimių, truputį pasivažinėjome vietiniais traukiniais ir tiesiog džiaugėmės atostogomis.

Kaprio sala

Vieną dieną iš Sorrento uosto persikėlėme į Kaprio salą (kelto bilietas į abi puses kainavo apie 50 eurų žmogui). Pusdienio ar dienos išvykai šią salą renkasi tikrai nemažai žmonių, kurie tiesiai iš kelto stoja į eilę ekskursijoms po salą. Mes pasiryžome vietovę apžiūrėti patys, tad tiesiog vaikštinėjome Capri gatvelėmis (kas nebuvo labai paprasta, nes teko daug kopti aukštyn, o paskui – tiek pat leistis žemyn), apžiūrinėjome vietinių vilas ir grožėjomės vaizdais.

Iš žymesnių objektų pamatėme Krupp gatvelę, kuri serpantinais leidžiasi iki jūros (deja, mūsų apsilankymo metu ji buvo uždaryta), Giardini di Augusto –t.y. botanikos sodą arba tiesiog parką, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į iš jūros kyšančias uolas, gamtos sukurtą arką Arco Naturale ir senovės romėnų pastatų likučius Villa Jovis (prieš daug daug metų čia buvo imperatoriaus Tiberijaus vasarnamis).

Be daugybės turistų Kaprį yra pamėgusios ir pasaulinės įžymybės – jų nuotraukas galima pamatyti prie vietinių restoranų kaip reklamą, kviečiančią apsilankyti, ar kaip pasididžiavimo momentą.

Praktiniai dalykai.

Į Neapolio oro uostą skridome iš Kauno su Ryanair. Pirmas naktis leidome viešbutėlyje prie Neapolio centrinės traukinių stoties ir visur vaikščiojome pėsčiomis (net iš oro uosto pasirinkome iki viešbučio eiti pėstute, tad vaizdų ganėtinai įdomių pamatėme pakeliui), bet kartą naudojomės metro. Vieno bilieto kaina – 3 eurai.

Iš HERTZ nuomavomės automobilį – keturias dienas važinėjome mažute Renault Twingo, kurios dydis labai tiko itališkam parkavimui. Mokėjome 170 eurų, o nuvažiavome gal tik apie 300 kilometrų. Na, bet buvome mobilūs ir neturėjome taikytis prie kitokio transporto keliamų sąlygų.

Nors aš sėdėjau tik šalia vairuotojo, itališkas eismas mane vis tiek smarkiai gąsdino. Tiesa, jokių rimtų incidentų nepasitaikė. Tik vietą automobilui surasti Amalfio pakrantės miesteliuose buvo sudėtinga. Taip pat tuo metu galvojau, kad parkingas brangokas, tačiau dabar tie 3 eurai už valandą jau nebe taip smarkiai stebina.

Buvome pakliuvę į vieną aikštelę, kurioje susimoki 5 eurus už stovėjimą ir automobilį su rakteliais palieki vietiniam italui, kuris paskui žaidžia tetrį su turistų mašinytėmis ir jas kompaktiškai sutalpina savo turimame plote.

O štai maisto kainos prieš trejus metus buvo tokios, kaip kad dabar Vilniuje. Tik picos ten buvo smarkiai skanesnės.

Patiko man šitos itališkos atostogos, mielai kartočiau. Gal galiu dabar pat? 🙂