Kelionėse po Lietuvą nori-nenori atsiranda tokių vietų, kurios įkrenta į širdį ir šaukia apsilankyti vėl. Man taip nutiko su pamario kraštu – po to, kai prieš penkerius metus pirmą kartą apsilankiau Ventės rage, neramių Kuršių marių vaizdas įsirėžė mano galvoje ir trūks-plyš norėjau jį pamatyti ir vėl.
Tad prieš porą metų labai smagiai dalyvavau Laukinis trail bėgime Kintuose, kur braidžiau (tiesiogine šio žodžio prasme) po užliejamas pamario pievas, stebėjau kaituotojus Svencelėje ir vėl grožėjausi neramių marių bangomis Ventėje. Na, o vieną karštą praėjusių metų rugpjūčio savaitgalį atėjo metas artimiau susipažinti su Šilute, persikelti per marias laivu ir pagaliau aplankyti vieną geriausių Lietuvos restoranų, įsikūrusį Šturmuose.
Savaitgalio pramoga – lietuviškasis Kuršių marių kruizas.
Iš Šilutės mažųjų laivų uosto 8:30 val. ryte „Kuršių deltos ekspresu“ pajudėjome į Nidą. Nors tarp šių dviejų vietų yra vos 30 kilometrų, laivu nuo uosto iki uosto plaukėme dvi valandas. Iš pradžių judama ganėtinai siaura Šyšos upe, vėliau – kiek platesne Atmata (viena iš Nemuno deltos šakų), kuri galiausiai įsilieja į Kuršių marias.
Sėdėti galima laivo viduje prie staliukų (po 5-6 žmones prie vieno, tad puikiai tinka didesnėms kompanijoms) arba viename iš laivo denių. Plaukiant iš Šilutės įsitaisėme laivo priekyje – nors ryte buvo šalta ir reikėjo susisukti į pledą (mano atveju – du pledus), vis tiek nesigailėjome, nes iš arti stebėjome lėtą upės tekėjimą ir gyvenimą ant kranto. Įplaukus į marias sustiprėjo vėjas ir prasidėjo švelnus bangavimas, tad persikėlėme į vidų.
Savaitgalio plaukimams bilietus reikėtų pirkti iš anksto, nes jų gali nebelikti. Kaina į abi puses – 20 eurų. Norint kartu vežtis dviratį, bus čiut brangiau. Laive yra baras, kuriame galima nusipirkti užkandžių ar gėrimų. Esant prastoms oro sąlygoms – t.y. dideliam vėjui, plaukimai nevyksta.
Iš Nidos atgal į Šilutę keltas pajudėjo 18 val. – 7,5 valandų viešnagės kitoje marių pusėje valandų puikiausiai pakako pasivaikščioti po Nidą, užkopti į Parnidžio kopą, nueiti į paplūdimį, pasimaudyti jūroje ir nudegti taip, kad net dabar dar galima būtų įžvelgti žymes. Tiesa, mes viską apvaikščiojome pėsčiomis, tad vakariniame kelto plaukime jau buvome ir pavargę, ir prisnūdę.
Savaitgalio džiaugsmas – Šilutė ir susipažinimas su išskirtine jos architektūra.
Norint sužinoti Šilutės istoriją, nebūtina eiti į turizmo centrą ar ieškoti informacijos internete – galima nuvažiuoti prie „Šilutės baldų“ fabriko ir panagrinėti jo sieną. Ant 500 metrų ilgio sienos išpieštas miesto metraštis – t.y. svarbiausi istoriniai įvykiai ir reikšmingiausios krašto asmenybės.
Kitas labai gražus miesto projektas, taip pat supažindinantis su istorija – „Šilutės sekretai“. Prie senųjų Šilutės namų Lietuvninkų gatvėje reikia šaligatvyje žvalgytis stiklu pridengtų plytelių, o vieną iš jų suradus – atidžiau pažiūrėti, kas slepiasi po stiklu. O ten rasite sukurtą kambarėlį – atvaizdą to, kas vyko name, prie kurio stovite. Pavyzdžiui, mes radome cukrainės interjerą su visais pyragais, viešbutį ir net baldų bei karstų krautuvės vaizdelį. Šiuo metu iš viso įrengta 20 tokių „sekretų“. Kad būtų lengviau juos surasti ir apžiūrėti, yra paruoštas ir žemėlapis.
Toje pačioje Lietuvninkų gatvėje galima apžiūrėti ir, mano akimis, patį gražiausią miesto pastatą – turizmo ir paslaugų verslo mokyklą. Anksčiau čia buvo teismo rūmai ir kalėjimas. O dabar jis dailiai sutvarkytas pastatas yra įgavęs šiek tiek Hario Poterio filmų nuotaikos.
Savaitgalio veikla – pažintinių takų aplink Šilutę tyrinėjimas.
Pirmiausia Šilutės apylinkėse ieškojome Tulkiaragės pažintinio tako. Keletą kilometrų pavažiavę žvirkeliu atradome tako pradžią, apžiūrėjome gatvės (?) meno piešinį ant nebenaudojamos siurblinės, pasiklausėme paukščių klegėjimo ir išėjome pasivaikščioti po pievas. Takas labai laukinis – ne visur nušienautas, tad originalių informacinių stendų, apie kuriuos skaičiau prieš čia važiuodama, pastebėjome gal tik vieną. Didžiausia tako pramoga – Krokų Lankos ežero apžvalginis bokštelis su paukščių nuotraukomis ir prikabintu buteliu – sako, kad į jį pučiant pamėgdžiojamas baublio (toks paukštis) leidžiamas garsas ir galima „prisišaukti“ draugų. Bandėm – nepavyko.
Aukštumalos pelkės pažintinis takas jau buvo civilizuotesnis. Ši vieta ne be reikalo vadinama lietuviškąja savana – perėjus nedidelį miškelį atsiveriantys aukštapelkės vaizdai tikrai nustebina. Kaitinant rugpjūčio saulei atrodė, kad gerai įsižiūrėjus kur nors tolumoje bus galima pamatyti liūtą.
Man asmeniškai, įdomiausia buvo einant taku sužinoti ne apie pelkės florą ar fauną, bet apie tai, kaip ši vieta dar 1820 metais buvo sausinama, kad galėtų vykti didžiulės teritorijos kolonizacija ir būtų statomos sodybos iš Rytprūsių besikeliantiems vokiečiams. O dar vienas įdomus faktas – pirmasis pasaulyje mokslinis darbas apie pelkes buvo parašytas būtent apie Aukštumalos pelkę. Tiesa, 1902 m. išleistas Karlo Alberto Vėberio darbas buvo parašytas vokiškai, bet dabar jis prieinamas ir lietuvių kalba.
Savaitgalio patirtis – Šturmų švyturys.
Vieną iš ilgojo savaitgalio naktų pasirinkome praleisti Šturmų kaimelyje ir „Šturmų švyturio“ viloje. XIX a. dvasią turinti sodyba puikiai pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams, o kartu leidžia grožėtis aplinka ir džiaugtis ramybe. Kiekvienas vilos kambarys turi savo vardą – mes gyvenome pavadintame Stinta. Iš jo atsivėrė vaizdas į marias, tad stebėjome, kaip pasislėpus saulei kitame jų krante įsižiebia Preilos žiburiai. Šimtaprocentinė romantika.
Vakarieniavome „Šturmų švyturio“ restorane, kuris ketverius metus iš eilės pateko į geriausių Lietuvos restoranų dešimtuką. Ragavome žuvienę ir ant židinio ugnies keptą sterką (konkrečią žuvį, kurios norime paragauti, išsirinkome patys) su daug daržovių. Restorano meniu nėra labai didelis ir priklauso nuo to, ką tądien pagauna žvejai, bet tame ir yra didysis smagumas – viskas šviežia. Ne ką mažesnį įspūdį man paliko ir pusryčiai, per kuriuos galėjau iki soties prisivalgyti ką tik iškeptų blynų – tokių pačių, kokius kepa mama.
„Šturmų švyturys“ veikia nuo gegužės iki spalio/lapkričio. Atrodo, kad rudenį restoranas atsidaro tik savaitgaliais, dėl apsistojimo viešbutyje nesu tikra. Kambarių kainos taip pat keičiasi priklausomai nuo sezono įkarščio – mes apsistojome rugpjūčio viduryje ir mokėjome kiek daugiau negu kad atvykę paskutinį vasaros savaitgalį.
Praktiniai dalykai:
Mūsų savaitgalis prasidėjo ketvirtadienio vakarą, kai pajudėjome iš Vilniaus ir apie vidurnaktį pasiekėme Šilutę. Čia praleidome dvi naktis per booking.com surastuose „Miško apartments“ – jie ne pačiame miesto centre, bet turi privatų kiemą automobiliui ir yra labai ramioje vietoje. Kaina – 56 eurai už abi naktis. Vėliau nakvojome Šturmuose ir už vieną nakvynę mokėjome 95 eur.
Šilutėje vakarieniavome valgydami picą iš „Kulinarai“ (buvo arčiausiai mūsų apartamentų) – didelė pica kainavo 7 eurus. „Šturmų švyturio“ vakarienė dviems – sriuba ir kepta žuvis be deserto, kuris jau niekaip nebetilpo, bet su taure vyno kainavo apie 70 eur.
Rūkytą žuvį pirkome „Mėlynajame karpyje“ – čia užsukome pakeliui iš Šilutės į Kintus. Buvo iš ko rinktis, o už gerą užkandį dviems sumokėjome apie 5 eurus. Kintuose užsukome į „Kintų smagurinę“ – kadangi jau buvo popietė, tad mus pasitiko jau sumenkęs skanėstų asortimentas, bet net tie sausainiai, kurių ankstesni pirkėjai nebuvo išgraibstę, paliko tikrai gerą įspūdį.
Lankėmės ir Ventės rage – už automobilio stovėjimą sumokėjome eurą ir dar ledų nusipirkome. Įdomu tai, kad „Baltosios varnelės“ ledai (popkornų ir žemės riešutų sviesto skonių), kuriuos Vilniuje pirkdavome už 1,49 eur, mažesnėse parduotuvėse pamaryje net 1 eur nekainuodavo. Tad mėgavomės – vis dėlto karatininė vasara ne tiek daug džiaugsmų pernai suteikė.
Kaip bus šiemet? Pagyvensim – pamatysim!
kometaatskrieja.com 