Iki 2020-ųjų rudens buvau lankiusi tik vieną iš Baltijos jūros pakrantės Trimiesčio dalių – Gdynę. Kelias vasaras iš eilės kone savaitę laiko gyvenau palapinėje šio miesto oro uosto teritorijoje, kur naktimis klausiausi mėgstamų indie roko grupių, o dienomis gulėdavau siaurame paplūdimio ruoželyje. Iš Opener festivalio į miesto centrą atvažiuoti irgi teko, tiesa, tuomet visas turistavimas apsiribojo valgymu – ledais ir lenkiškais koldūnais.

O štai 2020-ųjų rugsėjo pabaigoje, kai po Šiaurės Lenkiją savaitėlę keliavome automobiliu, susipažinau ir su Gdansku bei Sopotu. Tuomet supratau, kad visoms Trimiesčio įdomybėms aplankyti dviejų dienų ir trijų naktų yra smarkiai per mažai.

O kas gi įdomaus yra Trimiestyje?

Architektūra

Atvykus į nepažįstamą miestą į akis visų pirma krenta jame vyraujanti architektūra. Trimiestyje savo vaizdais labiausiai vilioja Gdanskas – jo senamiestyje būtų galima vaikščioti valandų valandas ir vis tiek nepavyktų apžiūrėti visų įspūdingų namų ir puošnių jų detalių. Tiesa, svarbu žinoti, kad dauguma gražiųjų pastatų Gdanske stovi tik nuo 1950-1960 m., kai senamiestis buvo atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sunaikinimo.

Įdomu tai, kad net ir nauji pastatai, esantys senamiesčio prieigose, dabar statomi tokio stiliaus, kad darniai įsilietų į bendrą architektūrinį kontekstą ir kurtų viduramžių miesto vaizdą.

Bet Sopotas ir Gdynė atrodo visiškai kitaip. Sopotas – kurortinė Trimiesčio dalis, kurioje galima paganyti akis į XX a. pradžios turtuolių vilas, o Gdynė man šiek tiek priminė Naujamiesčio rajoną Vilniuje – nuo mažo žvejų kaimelio iki pagrindinio Lenkijos uostamiesčio miestas išaugo tarpukariu, tad beveik visa architektūra atspindi būtent šį laikotarpį.

Supermuziejai

Trimiestis turi ne tik tris skirtingus miestus, bet ir tris įspūdingus muziejus. Du iš jų yra Gdanske, o trečiasis – Gdynėje. Tiesa, mums laiko ir jėgų užteko tik dviems iš jų.

Antrojo pasaulinio karo muziejuje Gdanske praleidome tikrai nemažai laiko – jį tyrinėjome maždaug penkias valandas. Ir net po tiek laiko negalėčiau sakyti, kad su viskuo išsamiai susipažinome – į pabaigą kai kurias sales praėjau jau nefokusuodama dėmesio.

Lenkai sako, kad šiame muziejuje galima pamatyti vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo ekspozicijų Europoje, kas nėra nuostabu, kai supranti, kad Lenkija turėjo ypatingą reikšmę šio konflikto istorijoje. Beje, būtent Gdanske buvo įvykdyti veiksmai, kurie laikomi karo pradžia.

Bilietas į muziejų suaugusiajam kainuoja 25 zlotus (t.y. kiek daugiau nei 5 eur).

Kitas Gdansko supermuziejus – Europos solidarumo centras – skirtas antikomunistiniam Solidarumo judėjimui. Senosios laivų statyklos prieigose muziejus duris atvėrė 2014-aisiais, bilietas į jį kainuoja 30 zlotų (t.y. maždaug 6,5 eur).

Pasirinkome jo nelankyti dėl laiko trūkumo ir dėl per menko istorinės tematikos aktualumo bei išmanymo. Tačiau prie paties muziejaus vis dėlto atėjome ir pasivaikščiojome po laivų statyklos teritoriją. Vos įžengusius į senų gamybinių pastatų supamus kiemus mus pasitiko lapė (tikra, gyva lapė viduryje miesto!), tuomet pasižvalgėme į vis dar veikiančius gamybinius cechus, kuriuose tuo metu buvo dažomos jachtos, o vėliau atradome ir įvairių meninių instaliacijų kampelį.

Trečiasis supermuziejus – Emigracijos – lankytojų laukia 1933 m. pastatytame Gdynės uosto keleivių terminale. Būtent iš šios vietos savo kelionę link geresnio gyvenimo tarpukariu pradėjo tūkstančiai lenkų, nusprendusių išvykti į Šiaurės ar Pietų Ameriką.

Muziejuje išsamiai papasakojamos ir parodomos visos vieno žmogaus kelionės detalės: pradedama nuo tuometinių gyvenimo sąlygų Lenkijos kaime ir tarpukario kasdienybės, dokumentuojami į emigraciją pasiimami daiktai, nuvykimas iki uosto, o tuomet – laivo kajutės imitacija ir jau atvykimo vietoje laukiančios procedūros.

Be įvairių emigracijos istorijų muziejuje dar galima apžiūrėti laivų modelius, o išėję pro jo duris laivus pamatysite ir realybėje – čia pat uosto vartai ir išėjimas į Baltijos jūrą.

Bilieto kaina – vos 15 zlotų (t.y. čiut daugiau negu 3 eur). Asmeniškai, man šitas muziejus labai patiko, vienoje ekspozicijos dalyje skaičiau kiekvieną aprašymą, kas ganėtinai retai nutinka.

Jūra

Prie jūros turbūt smagiausia keliauti kurortinėje Trimiesčio dalyje – Sopote. Tiesa, paplūdimio ruožas čia ganėtinai siauras. Pagrindinis lankytinas Sopoto objektas – medinis tiltas-molas į jūrą. Tiesa, kad galėtume pasivaikščioti tuos 515 metrų virš bangų (ilgiausias Europoje medins molas), teko nusipirkti bilietą už 9 zlotus žmogui (beveik 2 eur). Na, bet tuomet ramiai sėdėjome ant suolelio, stebėjome buriuotojus, klausėmės jūros ošimo ir fotografavome žuvėdras (arba kirus).

Dar Sopote smagu pasižvalgyti į senovines vilas.

Praktinė informacija

Gyventi pasirinkome Gdanske. Už tris naktis penkių žvaigždučių viešbutyje Podewils Old Town Gdansk ant upės kranto sumokėjome apie 1300 zlotų – t.y. mažiau negu 300 eurų. Gdansko centrinė dalis buvo pasiekiama ranka, o už lango nešurmuliavo turistai. Ir automobilio stovėjimas nekainavo papildomai, kas buvo tikra retenybė tuomet, kai ieškojome nakvynės vietos.

Gdanske vaikščiojome pėsčiomis, o iki Gdynės ir Sopoto važiavome traukiniais, bet pavargę naudojomės ir Uber paslaugomis. Atstumai nėra dideli, tad ir bilietai kainavo vos po kelis zlotus, juos pirkome iš automato geležinkelio stotyje. Tuo tarpu automobilis ramiai laukė mūsų stovėjimo aikštelėje prie viešbučio.

Pusryčius valgydavome viešbutyje, o pietus ir vakarienes – mieste. Maisto vietos nebuvo įspūdingos, bet valgėm ganėtinai skaniai, sočiai ir tikrai pigiau negu Vilniuj.

Iš Gdansko namo automobiliu važiavome apie septynias valandas. Aišku, pakeliui stojome apsipirkti. Šiuo metu (2022-ųjų vasarą) tarp Vilniaus ir Gdansko tris kartus per savaitę skraido Ryanair lėktuvai, o rugsėjo mėnesio kelionei kompanija siūlo netgi visai padorias bilietų kainas.

Ar verta skristi? O kodėl gi ne? 🙂