Kai man buvo 13-15 metų, sekmadieniais su tėvais dažnai susėsdavom prie TV pažiūrėti Formulės-1 lenktynių. Kristijono Kaikario ir Arūno Volungevičiaus balsai man iki šiol primena tuos laikus, kai raudonuose Ferrari boliduose sėdėjo Michaelis Schumacheris ir Rubensas Barichello. Nors ne tiek daug veiksmo tuo metu supratau, bet man buvo taip įdomu, kad savaitgalį gebėdavau atsikelti 4 val. ryto, kad nepraleisčiau lenktynių iš Australijos.

Nelabai pamenu, kuriuo metu F1 nusistūmė į antrą-trečią ir dar tolimesnius planus. Bet tiksliai žinau, kad sugrįžo 2020-aisiais, kai karantino liūdesyje su M. atradome Netflix ir dokumentinį serialą Drive to Survive. Susipažinome su naujais veidais, o po dviejų kompiuterio ekrane peržiūrėtų sezonų nusprendėme, kad atėjo metas padaryti tai, apie ką paauglystėje net pagalvoti buvo sunkiai įmanoma – nuvažiuoti pažiūrėti lenktynių gyvai.

Paskutinį liepos savaitgalį keturias dienas praleidome Budapešte, o tiksliau – maždaug 30 kilometrų nuo miesto esančioje Hungaroring trasoje, kur vyko Hungarian Grand Prix.

Bilietų pasirinkimas ir pirkimas

Bilietų ieškojome oficialiame F1 interneto puslapyje. Kai pradėjome galvoti apie kelionę, pardavimai dar nebuvo prasidėję, tad užsiregistravau, kad gaučiau el. laišką apie prekybos startą. Oficialiai tai nutiko lapkričio 9 d., o pirmieji bilietai, priklausomai nuo vietų patogumo, kainavo 94-240 eur.

General admission bilietai yra pigiausi, bet jie nesuteikia konkrečios vietos. T.y. gali pats pasirinkti, kurioje vietoje prie trasą juosiančios tvoros stovėsi ar sėdėsi. Tiesa, kėdutės atsinešti nebus galima. Aplinkui trasą yra keletas patogių vietų stebėti lenktynes, bet sekmadienį jas užsiimti reikia ganėtinai anksti.

Sėdimos vietos tribūnose skiriasi tuo, kokią trasos atkarpą parodo geriausiai ir tuo, ar virš jų yra stogas. Vengrijoje tai ganėtinai aktualu, nes lietaus tikimybė yra tokia pati didelė kaip ir kepinančios saulės. Vaizdą iš tribūnos galima peržiūrėti bilietų pardavimo puslapyje, tad staigmenų nuvykus į trasą neturėtų kilti.

Svarstėme savaitę. Per ją kai kurių pigesnių opcijų nebeliko, o galiausiai nusprendėme ir šiek tiek patogumo turėti, tad pasirinkome Gold2 tribūną su vaizdu į starto/finišo tiesiąją ir podiumą. Bilietas vienam žmogui trims savaitgalio dienoms kainavo 250 eur + dar sumokėjome papildomus 20 eur mistinių mokesčių (pvz., 5 eur buvo už elektroninių bilietų atsiuntimą į el. paštą).

Bilietus su priskirtomis vietomis gavome liepos 6 d., o dar po savaitės perskaitėme apie galimybę į trasą pakliūti ir ketvirtadienį, kai ten vyks Pit Lane Walk. Bilietai kainavo papildomus 25 eur žmogui. Paėmėm ir juos – tikrai nepasigailėjom.

Kelionės planavimas

Kovo pabaigoje pradėjome galvoti, kaip nusigauti į Budapeštą ir kur jame apsistoti. Kadangi keliavome su draugais (linkėjimai, Ieva ir Justai!), iš pradžių svarstėme ir buto nuomos galimybę, bet galiausiai apsistojome ties viešbučiais. Su jais taip pat turėjome šiek tiek nemalonių netikėtumų. Tiesą sakant, nenuostabu, nes kai į miestą vienu metu atvyksta nemažai užsienio svečių, tuo tikrai galima pasinaudoti.

Galiausiai apsistojome ibis Budapest Castle Hill viešbutyje, už 5 naktis dviems (be pusryčių) sumokėjome apie 540 eur. Vieta buvo gera tuo, kad visai šalia buvo mums reikiamos metro linijos pirmoji stotelė.

Nors į Budapeštą iš Kauno vasarą tiesiogiai skraidė Ryanair, jų skrydžiai buvo antradieniais ir šeštadieniais. Visos savaitės Vengrijoje praleisti nenorėjome, tad pasirinkome LOT su greitu persėdimu Varšuvoje ir nemokamomis bandelėmis pakeliui. Bilietas pirmyn-atgal rytiniais skrydžiais kainavo 255 eur.

Ketvirtadienis trasoje: Pit Lane Walk

Budapešto oro uoste ketvirtadienį nusileidome apie 9 val. ryto, o vidurdienį jau turistavome Buda rajone aplinkui savo viešbutį ir laukėme laiko, kada judėsime į Hungaroringą, kur 16 val. prasidėjo Pit Lane Walk.

Nuo penktadienio iki lenktynių dienos į trasą galima paprastai nuvažiuoti viešuoju transportu, bet ketvirtadienį teko išsikviesti Bolt, kuris nuvežė tiesiai ten, kur reikėjo. Atgal taip pat grįžome taksi – teko šiek tiek pastovėti taksi eilėje, bet iki viešbučio buvom parvežti ganėtinai patogiai. Kaina keturiems žmonėms į vieną pusę – apie 60 eur.

Pit Lane Walk – praėjimas per techninio aptarnavimo zoną, kur įsikūrusios visos F1 komandos. Per tris valandas, skirtas šiam renginiui, patikrinome saulėje įkaitusios trasos temperatūrą, apžiūrėjom prie bolidų besikrapštančius mechanikus, pafilmavom padangų keitimo treniruotes, pasidžiaugėm lenktynių šviesoforais ir iš arčiau ar toliau pamatėme 12 ar tai 13 pilotų iš 20-ies.

Asmeniškai, man ši savaitgalio dalis buvo viena smagiausių. Kodėl? Turbūt dėl to, kad tai buvo pirmas gyvas prisilietimas prie F1 spindesio ir supratimas, kiek daug žmonių tuo domisi.

Kelionė iš Budapešto į trasą

Penktadienį-sekmadienį į Hungaroringą buvo galima nuvykti viešuoju transportu. Jau pirmąją dieną įsigijome savaitės viešojo transporto bilietą, kurio kaina siekė apie 15 eurų. Tuomet kiekvienai dienai, kai vykome į trasą, teko įsigyti po du papildomus priemiesčių traukinių bilietėlius (suburban train extention ticket, 10km), kurių vienetas kainavo iki euro – vienas į trasą, kitas – sugrįžti iš jos. Ir nepaisant žmonių kiekio, šie bilietai buvo gana skrupulingai tikrinami.

Pati kelionė atrodė taip: M2 metro linija vykdavome iki pat galo – Örs vezér tere. Tuomet pereidavome požeminę perėją ir atsidurdavome traukinių stotelėje, kur sėsdavom į H8 traukinį ir važiuodavom iki Kerepes. Ten jau sėsdavome į nemokamą autobusą, kuris nuveždavo iki įėjimo į trasą.

Atrodo, paprasta. Tačiau, kai vienu metu į tą pačią vietą pakliūti nori tūkstančiai žmonių, reikia apsišarvuoti kantrybe ir suprasti, kad teks ir pastovėti eilėje, ir pasigrūsti, ir galbūt pusvalandį pastovėti traukinyje.

Į trasą visas tris dienas važiavome tuo pačiu keliu, bet su grįžimu atgal improvizavome – nuo trasos pėsčiomis ėjome į kitas traukinio stoteles (Szilasliget bei Mogyoród), kuriose buvo didesnė tikimybė ne tik tiesiog tilpti į traukinį, bet net ir jame atsisėsti.

Į priekį kelionė nuo viešbučio užtrukdavo apie 1,5-2 val., o atgal – 2,5-3 val.

Penktadienis trasoje: laisvosios treniruotės

Penktadienį į trasą ir į savo vietas (nuo įėjimo iki mūsų tribūnos dar reikėjo paeiti apie 15-20 minučių) atkeliavome kone prieš pat prasidedant pirmajai laisvajai treniruotei (po kelių valandų pertraukos buvo ir antra treniruotė). Jos metu pilotai susipažįsta su trasa ir išbando skirtingo kietumo padangas, kad žinotų ko iš jų tikėtis per lenktynes. Ten supratome, kad turime puikias vietas, iš kurių matysime ne tik starto-finišo tiesiąją, bet ir ekraną su TV transliacija. Apsižvalgę tribūnose įvertinome ir tai, kad lenktynių savaitgalis – vienas didelis festivalis, į kurį susirinko žmonės iš skirtingų šalių. Pavyzdžiui, už mūsų įsitaisė lenkų kompanija, šalimais sėdėjo vyrukai iš Bosnijos ir Hercogovinos, o priekyje – pora iš Ispanijos.

Penktadienis taip pat buvo karščiausia savaitgalio diena. Oro temperatūra viršijo 30 laipsnių ir smagiai kaitino saulė, tad mano kompanija apsipirko – įsigijo Mercedes ženklu pažymėtas kepurėles. Aš saviškę su Max Verstappen numeriu 33 jau buvau atsivežusi iš Vilniaus 🙂

Fanų atributika trasoje pardavinėjama ant kiekvieno kampo. Lyginant kainas su oficialiomis komandų el. parduotuvėmis, apsipirkti iš anksto apsimoka labiau. Pvz., kepurėlė vietoje kainavo apie 50 eur, kai internetu tokią įsigyti galima už 40 eur. Na, bet festivalinė trasos atmosfera vis tiek įkvepia ką nors įsigyti.

Penktadienį valgėm atsivežtus sumuštinius (taisyklėse rašė, kad žmogui galima įsinešti tris, bet niekas jų neskaičiavo), nors maisto ir gėrimų pardavėjų buvo apsčiai. Tiesa, prie jų teko atstovėti netrumpą eilę, tai aš pasirinkau stovėti prie slurpee – labai saldaus ir labai šalto gėrimo, nudažančio liežuvį ryškia spalva.

Šeštadienis trasoje: treniruotė ir kvalifikacija

Šeštadienį vos tik išlipę iš autobuso prie įėjimo į trasą pakliuvome į audrą su žaibais, griaustiniu ir kiaurai merkiančiu lietumi. Prekiautojai lietpalčius išpardavė per kelias minutes (vienas celofaninis pončas kainavo apie 5-6 eurus), tad mano lengvam apsiaustėliui peršlapus nebuvo ką daryti, tik toliau šlapti ir laukti, kol oro sąlygos pasikeis.

Lietus truko turbūt apie valandą, tad galėjome pažiūrėti, kaip pilotams sekasi važiuoti šlapios trasos sąlygomis. Šį kartą į tribūną neskubėjome ir išbandėme keletą kitų vietų, iš kurių matėsi keli trasos posūkiai. Įsitikinome, kad internetai nemelavo – lenktynes tikrai galima ganėtinai patogiai stebėti ir turint general admission bilietą be priskirtos sėdimos vietos.

Kai nustojo lyti, oro temperatūra šoktelėjo į viršų, o šlapius drabužius prapūtė vėjas, tad po kelių valandų vykusią kvalifikaciją, nulemiančią startines pilotų pozicijas lenktynėms, galėjau žiūrėti jau daugiau mažiau išdžiūvusi. Štai tuomet ir patyrėme, koks iš tikrųjų yra F1 bolidų greitis bei garsas. Patiko 🙂

Šeštadienį nusprendėme trasoje nusipirkti maisto – iš šono dešrainiai atrodė ganėtinai apetitiškai, bet realiai buvo sausi ir nelabai skanūs. Plius, ganėtinai brangūs. Du dešrainiai, skardinė alaus ir buteliukas kolos kainavo apie 30 eurų, tad daugiau šitos patirties nebekartojome.

Sekmadienis trasoje: lenktynės!

Sekmadienį pasistengėme į trasą atkeliauti šiek tiek anksčiau, kad prieš lenktynes dar apeitume ir išbandytume fanams siūlomas pramogas. Tiesa, jų tikrai norėtųsi daugiau. Išbandėme du dalykus: iki minutės trunkantį reakcijos testą – atsistojus prie sienelės, ant kurios buvo apie 10 daviklių, reikėjo kuo greičiau paspausti tą, kuris užsidegė, ir PIC STOP fotografijos paslaugą, leidusią pasidaryti nuotrauką su mėgstamos komandos pilotais.

Vaikštant aplink trasą buvo galima išbandyti F1 simuliatorių, apžiūrėti 2022-ųjų metų bolido prototipą, nusifotografuoti ant specialiai įrengtos nugalėtojų pakylos (net butaforiniai šampano buteliai buvo padėti šalia) ir subūrus kompaniją pabandyti kuo greičiau bolidui pakeisti padangas. Visos pramogos buvo nemokamos, bet iki jų reikėjo atstovėti nemažą eilę, o kai kurioms – dar ir registruotis iš anksto el. paštu.

Likus porai valandų iki lenktynių pradžios vyko Driver’s Parade – visus pilotus starto-finišo tiesiojoje susodino į atvirus retro automobilius ir apvežė vieną ratą aplink trasą. Vėliau buvo galima stebėti pasiruošimo startui procedūras (mes pasirinkome per tą laiką prasibrauti iki WC ir atstovėti eilę į jį, tai į vietas sugrįžom maždaug po pusvalandžio!) ir himno giedojimą.

Toliau sekė apšilimo ratas ir atėjo Lights out and away we go! momentas – lenktynių pradžia. Atmosfera tribūnose buvo superinė – visi palaikė savo mėgstamus pilotus, šokinėjo iš savo vietų ir švilpė/plojo jiems važiuojant pro šalį. Nors aplinkui mane buvo įvairių komandų gerbėjų, tarp jų nemačiau jokių pykčių.

Žiūrint lenktynes per TV veiksmą sekti lengviau, bet ir iš tribūnos matėme tai, ką rodė transliacija + kažkas per mikrofoną komentavo veiksmą vengrų, anglų ir vokiečių kalbomis. Tribūnoje laikas praėjo daug greičiau – lenktynės baigėsi vos spėjus į jas įsijausti. Geriausia dalis – jas laimėjo Max Verstappen 🙂

Podiumo procedūras mes taip pat puikiai matėme iš savo vietų, o kai kurių tribūnų žmonės galėjo prieiti arčiau – apsauga juos įleido tiesiai į trasą. Tiesa, iki podiumo jiems teko kokį kilometrą pabėgti, bet manau, kad buvo verta. Nors taškomo šampano purslai jų nepasiekė, bet žmonės gavo progą pasidžiaugti lenktyninkų sėkme iš arti.

Pasibaigus lenktynėms, visa masė žmonių pamažu pajudėjo link Budapešto, tad užsikimšo tiek praėjimo takeliai, tiek išvažiavimo gatvės. O mes nupėdinom maždaug 3km iki Mogyoród, sėdom į traukinį ir ganėtinai ramiai grįžom į Budapešto centrą valgyti guliašo.

Ką dar reikėtų žinoti vykstant į F1 lenktynes?

Visas savaitgalis iš tiesų yra didesnis renginys negu papasakojau: čia dar vyksta FIA Formula 2, FIA Formula 3 ir W Series renginiai – treniruotės, kvalifikacijos ir lenktynės su apdovanojimais. Įėjimas į trasos teritoriją galimas nuo pat 7:30 val, o veiklos prasideda nuo 9:30-10 val.

Bilietus galima turėti atsispausdinus, bet priimami ir elektroniniai, tik juos reikės rodyti kiekvieną kartą einant į savo vietas tribūnoje, tad pagalvokite, kaip patogiau. Mes pirmą dieną rodėm popierinius, bet tada jie peršlapo lietuje, tai perėjom prie elektroninių.

Mėgstamus pilotus galima pamatyti ne tik trasoje, bet ir prie kurio nors iš 5 žvaigždučių viešbučio Budapešto centre. Penktadienio vakarą po vakarienės eidami į metro stotelę netyčia pamatėm juos tris. Kai kitą vakarą sugrįžome tikslingai, nieko nebesigavo, tai gali būti, kad tiesiog aplankė sėkmė. Bet mano žinutė paprasta – jeigu labai norisi mylimo piloto autografo, jį gauti tikrai įmanoma.

Kitų metų F1 kalendoriuje – 24 lenktynės, iš kurių 9 vyks Europoje. Internetai sako, kad Hungarian Grand Prix yra pigiausios iš jų. Prekyba kito sezono bilietais jau prasidėjo – jie kainuoja jau daugiau.

Žiniasklaida skelbia, kad Hungaroring trasoje per šį F1 savaitgalį apsilankė 290 tūkst. žmonių. Tikiu, kad dalis jų sugrįš ir 2023-aisiais. Ir kaina netaps svarbesnė už festivalinį jausmą ar galimybę gyvai palaikyti savo mėgstamus atletus, švilpiančius pro šalį 300 kilometrų per valandą greičiu.