Tekančios saulės šalis – Japonija. Kaip bebūtų keista, ji niekada nefigūravo mano labiausiai norimų aplankyti vietų sąraše. Galbūt dėl to, kad ši šalis atrodė esanti labai toli ar jos kultūra pernelyg nutolusi nuo lietuviškosios. Tad kai šią vasarą skrydžio į Japoniją bilietai ganėtinai netikėtai atsidūrė mano el. pašto dėžutėje, teko pasidomėti, ką joje verta pamatyti.

Galiausiai lapkritį į lėktuvą sėdau jau kupina entuziazmo ir laukiau, ką įdomaus ši kontrastų kupina šalis man parodys per kiek daugiau nei dvi savaites viešnagės.

Buvo dalykų, kurių tikėjausi, bet buvo ir tokių, kuriems iki galo nepasiruošiau. Tad noriu pasidalinti savo patirtimi, ką reikėtų žinoti planuojant kelionę į Japoniją.

Skrydžiai

Kaip žinia, tiesioginių skrydžių į Japoniją iš Lietuvos nėra. Mes netikėtai pamatėme finansiškai labai patrauklų Turkish Airlines pasiūlymą, kuriuo pasinaudodami iš Vilniaus su patogiu persėdimu Stambule nuskridome į Haneda oro uostą Tokijuje. Bilietas žmogui pirmyn ir atgal kainavo 308 eurus, akciją radau kasdien į el. pašto dėžutę atkeliaujančiame Travelfree naujienlaiškyje.

Kiti galimi skrydžių pasirinkimai: Finnair per Helsinkį arba tiesioginis skrydis iš Varšuvos su LOT į kitą Tokijo oro uostą – Narita.

Reikalavimai atvykstantiems

Dėl pandemijos Japonija ilgą laiką buvo užsidariusi turistams. Paskutiniai apribojimai buvo panaikinti vos 2022 m. spalio viduryje. Tad pasiruošus vykti į šią šalį verta iš anksto pasidomėti, ar dėl koronaviruso ar kokių nors kitokių ligų keliautojams nėra taikomi specifiniai reikalavimai.

Kai keliavome mes, tiems, kurie pasiskiepiję trimis vakcinos nuo koronaviruso dozėmis, nereikėjo darytis jokių papildomų testų. Užteko iš e-sveikatos sistemos parsisiųsti skiepų pažymėjimą ir užpildyti formą atvykstantiems į Japoniją skirtoje specialioje programėlėje.

Tiems, kas ne visus skiepus susirinko pandemijos metu, reikėjo atsivežti neigiamą testo rezultatą. Dar prieš kelionę buvo tekę skaityti, kad yra tikimybė, jog atvykus į oro uostą reikės pasidaryti testą dar ir jame, bet realiai tokio dalyko niekur nepastebėjau.

Transportas šalies viduje: traukiniai

Pats geriausias ir patogiausias būdas keliauti Japonijoje – važiuoti traukiniu. Užsieniečiai turi galimybę įsigyti specialų bilietą – JR pass – kuris leidžia pasirinktą laikotarpį (vieną, dvi ar tris savaites) po šalį važinėtis visais Japan Railways kompanijos valdomais traukiniais.

Specialioje interneto svetainėje bilietą reikia įsigyti dar prieš atvykstant į Japoniją. Tačiau taip paprastai pasinaudoti juo iš karto nepavyks. Atkeliavus reikės nueiti į fizinę JR bilietų kasą (būkite atidūs, nes jos būna ne visose geležinkelio stotyse ir jų darbo laikas gali būti kiek neįprastas vakariečiams), parodyti savo rezervacijos numerį ir atsiimti popierinį bilietą, kuriuo ir naudositės visoje kelionėje.

Gaila, bet JR pass negalioja pačiuose greičiausiuose shinkansen (bullet train, o lietuviškai – tiesiog greituosiuose) traukiniuose Nozomi ir Mizuho. Bet likę keturi – Hakari, Sakura, Kodama ir Tsubame – bus jūsų paslaugoms. Kuo jie skiriasi? Greičiu ir stotelių skaičiumi. Pvz., Hakari traukinys tarp Nagoya ir Kyoto miestų pavežėjo mus 280 km/h greičiu.

Taip pat reikia paminėti tai, kad su JR pass traukiniuose turėsite rinktis vagoną, kuriame nėra rezervuotų vietų. Arba turėsite jas rezervuoti iš anksto patys. Tai galima padaryti internetu ar specialiame aparate stotyje suvedant savo bilieto ir paso numerius. Kai kuriuose traukiniuose, pvz., Limited Express tipo, vietas iš anksto rezervuoti privaloma. Susimovus ir to nepadarius, pagelbėti gali palydovai traukinyje.

JR pass nėra pigus reikalas (trijų savaičių bilietas žmogui kainavo 66 200 jenų – t.y. apie 470 eurų), bet perkant bilietus į kiekvieną traukinį atskirai tektų susimokėti brangiau arba aukoti tą brangų laiką, kurį būtų galima naudoti šaliai pažinti.

Mūsų maršrutas traukiniais buvo toks: Tokyo – Odawara – Nagoya – Kyoto – Kii-Tanabe – Kii-Katsuura – Osaka – Hiroshima – Tokyo – Nodashi – Odaka – Namie – Tokyo.

Transportas šalies viduje: automobilio nuoma

Kai domėjomės galimybe išsinuomoti automobilį, nuomos kaina buvo ganėtinai panaši į JR pass kainą. Tačiau reikia įvertinti tai, kad eismas Japonijoje vyksta kairiąja puse, greitkeliai mokami, o įprastuose keliuose eismas ganėtinai lėtas, taip pat teks papildomai rūpintis degalais, o miestuose – ieškoti parkingo vietų.

Kadangi į Japoniją vykau su japoniškų automobilių entuziastu, vieną dieną išsinuomavome Nissan Silvia S15 (sumokėjome apie 90 eurų už tai) ir važiavome iki Haruna kalno, kur užsiimama driftu (ganėtinai juokingas lietuviškas žodis šiam veiksmui – šonaslydis). Šios vietos gali būti matytos tiems, kurie žino Initial D filmuką apie drifterius.

Be pasivažinėjimo smagiais kalnų keliukais (tiesa, šonu slysti vis dėlto nebandėme) patyrėme ir nesibaigiančio Tokijo priemiesčio eismą – per dieną automobilyje praleidome 10 valandų, kad nuvažiuotume maždaug 300 kilometrų. Tad galiausiai labai džiaugėmės, kad pagrindiniu transportu pasirinkome traukinius.

Beje, internetai kalba, kad toje pačioje vietoje automobilį savo smagiam pasivažinėjimui nuomavosi ir pats Lewis Hamilton (na, labiau tikėtina, kad kažkas iš jo komandos, bet vis tiek!).

Pinigai

Kelionės biudžetas labai priklauso nuo Japonijos valiutos kurso. Lapkričio mėnesį už 1 eurą gavome 140-145 jenas, kas leido mums keliauti nevaržant savęs ir dar apsipirkti (iškeliavę su dviem nelabai sunkiomis kuprinėmis atgal grįžome su papildomu lagaminu, pilnu skanėstų, automobilio detalių ir Uniqlo rūbų).

Tačiau su pinigais susijęs ir vienas labiausiai mane Japonijoje nustebinusių dalykų – japonų meilė gryniesiems. Jų mums prireikė daugiau negu buvome pasiruošę išsikeisti, tad net keletą kartų teko ieškoti tinkamo bankomato ir išsiiminėti pinigus ten.

Grynaisiais atsiskaitinėjome už viešąjį transportą (autobusus ir vietinius traukinius ar metro), už kavą ir kitus skanėstus iš aparatų, už ramenus ar kitokį maistą užkandinėse, už bilietus į lankytinas vietas ir pan. Kai kuriose vietose priimamos tik vietinės kortelės ar kitokie vietiniai mokėjimo sprendimai, o kai priimdavo mūsų įprastąsias Visa arba Mastercard korteles, bandant susimokėti telefonu per Apple Pay dažnai sulaukdavau pakeltų antakių ir prašymo įdėti kortelę į aparatą.

Nakvynės tipai

Išbandėme įvairius nakvynės variantus. Didžiuosiuose miestuose daugiausiai apsistojome tinkliniuose viešbučiuose, į kurių kainą jau buvo įskaičiuoti pusryčiai. Kyoto nakvojome tradiciniame namelyje, kurį aš pavadinau geišos nameliu – sako, kad ten seniau veikė arbatinė.

Kalnų miesteliuose apsistojome ryokan tipo namuose su atskirais kambariukais, bet bendrosiomis erdvėmis – valgomuoju, WC ir vonia. Juose miegoti teko ant čiužinio, patiesto ant grindų. Ten išmokome ir šlepečių dėvėjimo meno: įėjus į namus lauko batus reikia palikti prie durų ir apsiauti šlepetes. Su jomis keliaujama iki kambario, į kurį užeinama jau be šlepečių. O štai įeinant į WC reikia apsiauti specialiai šiam kambariui skirtas šlepetes.

Tokyo išbandėme ir kapsulinį viešbutį. Nors miego urvelis iš šono gali atrodyti klaustrofobiškai, man jame buvo visai jauku. Pasirinktame viešbutyje vyrai ir moterys apsistoja atskiruose aukštuose. Daiktai ir batai paliekami specialioje spintelėje, nes kapsulėje jiems tikrai nebus vietos. Kapsulė užsidaro iš vidaus nuleidžiama pertvarėle, kuri man buvo panaši į roletą ant lango. Tad bijantiems pašalinių garsų verta turėti ausų kamštukus.

Kone visose nakvynės vietose gavome yukatas – chalatėlius-pižamas, dantų šepetėlius bei mini dantų pastą. Tiesa, kiek liūdnai atrodo tai, kad dažniausiai visi suteikiami higienos reikmenys yra individualiai supakuoti į plastiką.

Nakvynės kaina dviem žmonėm mūsų kelionės metu svyravo nuo maždaug 35 eurų (už miego kapsulę) iki kažkur 150 eurų (su pusryčiais, vakariene ir privačiu onsen seansu).

Maistas ir gėrimai

Anksčiau įsivaizdavau, kad japonai dažniausiai valgo sušius. Realybė parodė, kad klydau. O ir tokių sušių, kuriuos valgome Lietuvoje, Japonijoje nematėme. Čia populiariausi nigiriai – ant gabalėlio ryžių uždėta šviežios lašišos, tuno ar kokios nors kitokios žuvies. Tiesa, ryžiai yra būtina kone kiekvieno valgymo – pusryčių, pietų ar vakarienės – dalis. Ir jie būna išvirti taip, kad nėra jokių problemų valgyti lazdelėmis.

Kelionės pradžioje šiek tiek stebėjomės ryžiais ir miso sriuba pusryčiams, o štai kelionės pabaigoje jau nebeįsivaizdavome pusryčių be šių dalykų. Smagu ir tai, kad prie ryžių dažnai gaudavome daug lėkštučių su įvairiai apdorotomis daržovėmis, nedidelių kąsnelių mėsos ar pan. dalykų. Tuomet gali rankioti maistą po gabalėlį ir eksperimentuoti su skoniais. Pavalgyti užtrunka ilgiau, bet skanu, tad ir laiko negaila.

Ne vieną kartą vakarieniavome (ir būtume galėję valgyti dar ir dar!) ramenais – visu bliūdu sultinio su makaronais, mėsa ir kitokiais priedais. Ramenų užkandinėse norimą rūšį galima pasirinkti tiesiog iš aparato – suspaudai pageidaujamų ingredientų mygtukus, susimoki (dažniausiai grynaisiais), paduodi lapelį žmogui už baro ir ramiai lauki savo maisto, kurį atsisėdęs čia pat prie baro ir sušliurpsi. Vieno rameno kaina – iki 10 eurų.

Kas dar labai patiko? Takoyaki – spurgytės su krevetėmis arba aštuonkojais, yakitori – vištienos ar jos subproduktų gabaliukai, suverti ant medinių iešmelių ir pagrilinti, okonomiyaki – storas daržovių ir makaronų blynas, iškepamas priešais tavo akis, onigiri – ryžių kamuoliukas, įdarytas kokiu nors įdaru. Juos dažniausiai pirkdavom 7/11 parduotuvėse kaip užkandį.

Iš gėrimų labiausiai pamėgome kavą iš aparatų. Gal kiek keistai skamba, bet Japonijoje ant kiekvieno kampo stovi gėrimų automatai, iš kurių galima nusipirkti šaltų arba karštų gėrimų skardinėse. Jeigu kaina pažymėta mėlynai – gėrimas bus šaltas, jeigu raudonai – karštas. Tai sužinojome netyčia, bet šis atradimas labai patiko šaltesnėmis dienomis.

Pridegustavome ir alkoholinių gėrimų. Pirmasis dalykas, kurį išbandėme, buvo ne sakė, o Highball kokteilis (7/11 radinys) – japoniškas viskis su sodos vandeniu. Manęs nei šis kokteilis, nei viskis nesužavėjo, bet kelionės partneris skoniu nesiskundė.

Sakę ragavome ir šaltą, ir karštą. Ilgą laiką maniau, kad sakė – stiprus gėrimas, tačiau iš tiesų ji yra maždaug 12-15 laipsnių. Tiesa, mane labiau sužavėjo slyvų vynas-likeris, kurį galima gerti vieną arba su ledukais. Jo stiprumas taip pat dažniausiai būna apie 15 laipsnių ir bare jį gali įpilti kaip kokį kompotą – iš didelio stiklainio su plaukiojančiomis slyvomis.

Onsen

Mistinis žodis onsen reiškia karštąsias sroves ir lankantis Japonijoje tiesiog būtina susiplanuoti pamirkimo jose vizitą. Kompleksai gali būti vieši arba privatūs, įsikūrę viduje arba lauke. Specialius onsen ženklus ♨️ dažniau galima pamatyti kalnų vietovėse, bet ir didžiuosiuose miestuose tikrai yra galimybių pasimaudyti.

Svarbu žinoti šiek tiek etiketo taisyklių: viešuosiuose onsen vyrai ir moterys maudosi atskirai. maudymosi kostiumėliai ten nėra naudojami, o prieš lipant į karšto vandens baseiną reikia švariai nusiprausti po dušu.

Dauguma onsen vietų nepageidauja žmonių su tatuiruotėmis, nes jos siejamos su Japonų mafijos – yakuza – nariais. Tad Nagoya mieste į viešbučio onsen nenuėjau būtent dėl to, kad pati turiu piešinį ant kūno. Tačiau Hakone-Yumoto miestelyje suradome tokią vietą, kurioje mano tatuiruotė niekam nebuvo įdomi. Ir šiame onsen mano kelionės partneris matė vyrą, kuris buvo tatuiruotas nuo galvos iki kojų, išskyrus tik galvą, kaklą, krūtinės gabaliuką, kuris matosi prasisegus marškinius, ir rankas iki marškinių rankogalių. Ką tai galėtų reikšti, spręskite patys.

Anglų kalba

Mums beveik neteko palaikyti ilgų pokalbių su japonais, nes sutikome labai mažai žmonių, kalbančių angliškai.

Stotyse ar kitose viešose vietose susigaudyti padeda užrašai mums įprastomis raidėmis, svarbiausia kelioninė informacija taip pat pranešama anglų kalba. O toliau jau reikia pasitelkti fantaziją ir rankų ženklus. Arba daryti taip, kaip daro japonai – naudotis vertimo programėlėmis telefone ir kitiems rodyti jau padarytą vertimą ekrane. Tokiu būdu per kelionę mums teko pabendrauti tiek su bilietų pardavėjais ar kitais aptarnavimo sferoje dirbančiais žmonėmis, tiek su ugniagesiais gelbėtojais ir medikais.

Bet, panašu, kad jeigu žmogus kalba angliškai, jis tikrai pasisiūlys padėti, jeigu pamatys, kad to reikia.

Internetas

Iki šiol nė vienoje kelionėje neteko pirkti vietinės SIM kortelės, kuria būtų galima naudotis mobiliuoju internetu, tad galvojome, kad ir šioje kelionėje išsiversime be to, naudosimės įvairių vietų siūlomu nemokamu wi-fi internetu. Taip, būtent juo ir naudojomės viešbučiuose, kai kuriose kavinėse bei daugumoje tarpmiestinių traukinių. Ir nors turėjome parsisiuntę offline žemėlapius į maps.me programėlę, vietomis tos galimybės kažką pasitikrinti internete pritrūkdavo.

O sugalvojus nusipirkti vietinę išankstinio papildymo SIM kortelę, tai padaryti, pasirodo, ne taip ir paprasta. Internetai mums pasakė, kad tokias turistines korteles pardavinėja tik specialios parduotuvės, kurių darbo laikas mums vis netikdavo prie kelionės grafiko. Tuomet nusipirkome pirmą internete surastą online kortelę, tačiau net ir po ilgų susirašinėjimų, ji taip ir nepradėjo veikti.

Oro uoste matėme galimybę visam kelionės laikotarpiui išsinuomoti kišeninę wi-fi stotelę, kurią prieš skrendant namo galima grąžinti tame pačiame oro uoste. Dabar galvoju, kad toks dalykas būtų ir mums pravertęs. Na, bet neturėjome, tai sukomės kaip išmanydami.

Ką dar verta žinoti?

Japonija buvo turbūt paskutinė šalis visame pasaulyje, atsisakiusi koronaviruso ribojimų. Tiesa, kaukės ten iki šiol yra vienas pagrindinių aksesuarų. Mūsų lankymosi metu kaukės buvo reikalingos tuomet, kai buvome viduje – viešajame transporte, bendrosiose erdvėse viešbučiuose, laukiant maisto restoranuose ir pan. Tačiau patys japonai dažniausiai kaukių nenusiima net lauke. Tad būdami didesniuose žmonių susibūrimuose (pvz., su minia eidami per Shibuya perėją) kaukes užsidėdavome ir mes.

Google paieška pagal nuotrauką gali būti labai naudinga, kai norisi išsiaiškinti, ką konkrečiai perki. Pavyzdžiui, pirmosiomis kelionės dienomis buvau praradusi balsą, tai ieškojau vitaminų, kurie padėtų man greičiau atsigauti. Vietoje vitamino C nusipirkau kepenų darbą gerinantį gėrimuką, skirtą pagirioms lengvinti.

Daugumoje WC tualetų sėdynės šildomos. Iš pradžių labai keista, bet paskui pripratau ir dabar net kartais pasigendu to namuose. Taip pat WC teks šiek tiek pagalvoti ir pasvarstyti, kuris mygtukas skirtas nuleisti vandenį, o kuris – kokioms nors kitokioms funkcijoms. Prie jų irgi greitai priprantama.

Lapkričio mėnuo buvo puikus metas keliauti po Japoniją. Dienomis šiluma kildavo iki 15 laipsnių šilumos (tiesa, šiaurinėje šalies dalyje buvo kiek vėsiau ir reikėjo daugiau sluoksnių apsirengti bei pirštines išsitraukti). Per 16 kelionės dienų lietaus gavome tris kartus. Tiesa, vieną iš jų buvome permerkti kiaurai, nes tądien ėjome daug kilometrų per kalnus, kiti du kartai buvo jau Tokyo kelionės pabaigoje. Ir tuomet parduotuvėje gavome dovanų skėtį.

Aš Japonijai ruošiausi skaitydama – Andriaus Kleivos knyga Kaip veikia Japonija (beje, ji mano namuose savo eilės laukė jau kelerius metus!) ir Aurelijaus Zyko Septyni saulės veidai. Pirmoji pažintis su Japonija padėjo man susidaryti vaizdą apie šalį, o maršrutui idėjų sėmiausi iš keliautojų blogerių įrašų.

Na, ir dar kartą pažiūrėjau Memoirs of a Geisha – o kaip gi be šio filmo keliauti ieškoti tikrų geišų? Jų vis dar yra ir jas galima sutikti vaikštinėjant Kyoto gatvėmis, papasakosiu kada kitą kartą.

🙇