Keliaudami į Japoniją turėjome tikslą pamatyti ne tik šalies miestus, bet ir susipažinti su jos gamtos ypatumais bei išeiti pasivaikščioti kiek ilgesnį atstumą (tiesa, turbūt tinkamesnis žodis šiuo atveju būtų pažygiuoti arba pahaikinti).

Internetinė tokių pasivaikščiojimo vietų paieška parodė du įdomius dalykus – piligriminį Kumano Kodo kelią ir Hakone regioną, kuris mus suviliojo pažadu parodyti paslaptingąjį Fudzijamos (Fuji) ugnikalnį ir tuo, kad yra ganėtinai greitai ir patogiai pasiekiamas iš Tokijo.

Dar šis regionas garsus dėl karštųjų versmių (onsen’ų), Ashinoko ežero, kuriame vyksta mini kruizai įspūdingai atrodančiais laivais, vulkaninio slėnio, „kvėpuojančio“ sieros garais ir senovinio akmenimis grįsto Tokaido kelio, kuriuo dar 16 a. buvo keliaujama tarp Kijoto ir Tokijo. Būtent jam ir nusprendėme skirti savo pirmąją dieną Japonijoje. O antrajai suplanavome kitų regiono įžymybių apžiūrą.

Pirma stotelė – Odawara

Iš Tokijo Hanedos oro uosto pajudėjome iš karto į Odawara miestą, kuris tapo mūsų pirmosios nakvynės Japonijoje vieta ir vartais į Hakone regioną. Ryte dar apėjome vietines įžymybes, o tuomet jau traukinių stotyje susiradome informacijos centrą, kuriame įsigijome Hakone Free Pass – specialų regiono bilietą, su kuriuo galėjome nemokamai naudotis visomis jo transporto priemonėmis. Dviejų dienų bilietas vienam žmogui kainavo 5000 jenų (apie 35 eur tuometiniu kursu).

Nors dažniausiai tokiais turistiniais bilietais kelionėse nesinaudoju, šį kartą nusprendžiau tikėtis, kad bilieto kaina atsipirks, tuo pačiu buvo galima nebesukti galvos dėl atskirų bilietų pirkimo. Kai skaičiuoju dabar, atrodo, kad sutaupyti pavyko.

Pirmoji transporto priemonė – traukinys, kuriuo iš Odawara stoties nuvažiavome iki Hakone-Yumoto miestelio. Ten persėdome į autobusą (reikiamą maršrutą sužinojome iš informacijos centre dirbusios merginos, kuri viską sužymėjo ant popierinio regiono žemėlapio ir įdavė jį mums į rankas) ir nuvažiavome iki Hatajuku stotelės ir Shugenji budistų šventyklos. Nuo ten jau pradėjome savo pasivaikščiojimą.

Žygis Tokaido keliu

Turėtas maršruto žemėlapis rodė, kad eisime apie 8 kilometrus, per kuriuos surinksime beveik 500 vertikalių metrų. „Rinktis“ jie pradėjo kone iš karto, nes takelio pradžioje laukė ganėtinai statūs laiptai, o toliau jų buvo ir daugiau, tad blauzdos padirbėjo kaip reikiant.

Ėjome gražiu akmenimis grįstu keliu, paskui mūsų maršrutas vedė palei automobilių kelią (kas nebuvo labai jauku, bet nelabai buvo ką daugiau daryti), paskui vėl ėjome per mišką. Kai nupėdinome maždaug 3 kilometrus, radome senovinę arbatinę – Amazake-chaya, kuri toje pačioje vietoje stovi ir keliautojus priima jau daugiau nei 400 metų.

Ji kvepėjo senovine lietuviška pirkia arba dūmine pirtimi, nes viduje kūrenosi lauželis, prie kurio prisėdome pailsinti kojas. Taip pat paragavome ir amazake – tradicinio ryžių gėrimo, panašaus į tiesiog labai karštą ir labai skystą ryžių košę. Bet patiko!

Byobu kalnas

Kiek pailsėję ir panagrinėję vietovės žemėlapį nusprendėm mesti kelią dėl takelio ir pasukome tuo, kuris žadėjo daugiau nuotykių ir kiek protingesnį ėjimą link mūsų nakvynės vietos Moto-Hakone miestelyje.

Takelis prasidėjo neįprastu ženklu su nupiešta meška ir japoniškais užrašais – nusprendėm, kad jis sako, jog meškos čia draugiškos. Bet vis tiek nusiskyniau bambuko stiebą, kad būtų drąsiau, jei netyčia tas draugiškas meškas sutiktume.

O tuomet vėl ir vėl kopėm į kalną (tiek takeliu, tiek seniai netvarkytais mediniais laipteliais), bet šį kartą jis turėjo viršūnę su japoniškai parašytu pavadinimu – Byobu – ir nurodytu aukščiu – 948 metrais.

Žemyn leistis buvo įdomiau, nes vietomis laipteliai buvo itin statūs arba itin aplūžę, bet šalimais įtvirtinta grandinė leido jaustis kiek stabiliau. Visą mūsų pasivaikščiojimo maršrutą galite pamatyti Stravoje.

Ashinoko (arba Ashi) ežeras

Kai nusileidome nuo kalno, prieš akis atsivėrė spalvotomis kalvomis apsuptas ežeras, kuriame plaukiojo įvairaus dydžio laiveliai ir gulbės formos vandens dviračiai, o pakrante vaikščiojo minios žmonių. Internetai sako, kad labai norint galima apeiti ir visą ežerą, tačiau jo perimetras siekia maždaug 21km, tai mes apsiribojome tik trumpa atkarpa iki Moto-Hakone miestelio ir savo viešbutėlio.

Ir toje trumpoje atkarpoje radome senovinį muitinės punktą su muziejumi, parodančiu, kaip kelionės Tokaido keliu vyko prieš keletą šimtų metų, užkandinę, kurioje maloniai išgėrėme karštos arbatos, pažymėtą vietą, iš kurios kartais galima pamatyti Fuji kalną (tądien jis mums nepasirodė, bet kitą rytą iš tos pačios vietos buvo puikiai matomas) ir milžiniškų kedrų alėją.

Vaikščiodami pakrante dar aplankėme Hakone šventyklą – kelias į ją pažymėtas keliais dideliais raudonais torii vartais – vienus jų praėjome miestelyje, o kitus radome jau ežero vandenyje, nuo kur prasidėjo laiptai užkopti į pačią šventyklą ant kalvos.

Moto-Hakone miestelis

Pats miestelis man pasirodė kaip tipinė turistinė vienos dienos kelionės vieta su niekučių parduotuvėlėmis ir užkandinėmis, kurių dauguma užveria duris po 18 val. Gaila, kad tai sužinojome tik tuomet, kai jau pailsėję ir išalkę išsikuitėme iš savo jaukaus kapsulinio kambarėlio be langų viešbutėlyje Rohen Resort&Lounge.

Na, bet šiaip ne taip radom ir maisto, ir gėrimų, o vakarą praleidom viešbučio lounge zonoje prie jaukiai spragsinčio židinio.

Beje, nakvynė dviem su pusryčiais mažučiame kambarėlyje, kuriame iš esmės tilpo tik lova ir mūsų kuprinės, naudojantis bendru dušu ir WC, kainavo apie 120 eurų ir buvo viena brangiausių nakvynių per visą kelionę.

Vaizdingasis kruizas

Antrosios dienos rytą pradėjome nuo pasiplaukiojimo vadinamuoju piratų laivu – internetai sako, kad jų išvaizdą įkvėpė europietiškieji karo laivai. Taip, panašius tikrai teko matyti Karibų jūros piratų nuotykių filmuose. Ashinoko ežere plaukioja trys tokie laivai, kurie visą dieną juda ratu ir plukdo žmones tarp trijų pakrantės miestelių.

Iš Moto-Hakone prieplaukos pajudėjome pirmuoju reisu 10 val. ryto ir jau po 25 minučių išlipome Togendai miestelyje kitame ežero gale.

Maždaug ežero viduryje per garsiakalbius girdėjome paraginimą žvalgytis Fuji kalno, bet jis ir vėl buvo per drovus ir mums nepasirodė.

Owakudani slėnis

Togendai iš laivo persėdome į keltuvą, kuris judėjo virš medžių viršūnių ir lėtai, bet užtikrintai užkėlė mus į vulkaninį Owakudani slėnį.

Va štai tuomet iš už debesų pasirodė jo didenybė Fuji. Pragiedrėjus orui, jis ganėtinai ilgai leido grožėtis savo viršūne ir fotografuoti ją skirtingais rakursais, ką mes ir darėm, kol neišsilaipinome Owakudani ir buvome truputuką pritrenkti jo vaizdo – iš žemės besiveržiančių garų ir stipraus pūvančių kiaušinių kvapo.

Kiaušiniais čia ne tik smirda, kiaušiniai yra tikra Owakudani įžymybė. Patys vištos kiaušiniai nėra kažkuo labai ypatingi, tačiau jie išverdami natūraliai karštame ir sieros dioksido kupiname vandenyje, nuo ko jų lukštai dėl cheminių reakcijų tampa juodos spalvos.

Sakoma, kad suvalgęs vieną tokį Kuro tamago kiaušinį savo gyvenimą prailgini net septyneriais metais. Taigi ir mes nusipirkome maišelį kiaušinių (jie pardavinėjami po 5 vnt.) ir suvalgėm juos tiesiog prisėdę ant bordiūro. Skonis – niekuo neypatingas, tiesiog virtas kiaušinis. Bet legenda yra legenda.

Owakudani galima nueiti iki vietos, kurioje šie kiaušiniai verdami, bet ten patekti galima tik ekskursijos su lydinčiu gidu metu ir užsidėjus šalmą, jeigu netyčia prasidėtų intensyvesnės gamtos reakcijos. Gaila, bet apie tokią galimybę sužinojome tuomet, kai ekskursija jau buvo prasidėjusi, o kitos laukti nepanorome, tad akimis nulydėjome einančius į slėnio gilumą, dar kartelį pamojavome Fuji ir judėjome toliau.

Funikulierius

Keltuvas toliau mus nunešė link Gora miestelio. Tiesa, kad jį pasiektume, Sounzan stotyje turėjome persėsti į funikulierių.

Bandydami pakeisti transporto priemones stotyje pamatėme terasą su panoraminiu vaizdu į aplinkinius kalnus, o joje – mini onsen’ą. Prie didelio ilgo stalo susėdę žmonės galėjo ne tik grožėtis vaizdais, bet ir šildytis kojas sumerkę jas į karštosios versmės baseinėlį. Tokia galimybe pasinaudojome ir mes – blauzdos, kurios dar nebuvo spėjusios prisitaikyti prie Japonijos reljefo, tikrai mums padėkojo.

Funikulieriaus linija nuo Sounzan iki Gora veikia jau nuo 1922-ųjų. Jo stotyje didžiausią įspūdį paliko nuotraukų paroda, rodanti Japonijos ir Šveicarijos inžinierių bendradarbiavimą tokios transporto priemonės kūrime ir įrengime.

Kitas dalykas, kuris nustebino – įprastą lapkričio pirmadienį šiuo funikulieriumi keliavo begalė žmonių, tad pasigrožėti vaizdais pro langą nebuvo labai lengva. Na, bet kelionė iki Gora užtruko kiek mažiau nei 10 minučių, tai tikrai neprailgo.

Kalnų traukinys: Hakone Tozan Train

Paskutinė Hakone regiono transporto priemonė skambiai vadinama senoviniu kalnų traukiniu. Jame jau įsitaisėme patogiai ir pusvalandį lėtai judėdami grožėjomės pro langus atsiveriančiais vaizdais.

Jeigu būtume turėję daugiau laiko (ir noro), būtume išlipę Chokokunomori stotelėje, kad galėtume aplankyti jau ne gamtinę, bet žmogaus sukurtą Hakone regiono įžymybę – Hakone Open Air muziejų su modernaus meno skulptūromis ir Pablo Picasso darbų kolekcija.

Hakone-Yumoto miestelis ir onsen patirtis

Dvi dienas praleidę Hakone regione, kuris žymus savo karštosiomis versmėmis, turėjome ir patys išbandyti onsen malonumus. Pirmąjį vakarą buvome per daug pavargę jų ieškoti būdų, tačiau išlipę Hakone-Yumoto traukinių stotyje tiesiu taikymu nuėjome prie miestelio žemėlapio su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Mūsų džiaugsmui, buvo pažymėtas ir visai netoli esantis Izumi onsen‘as.

Už apsilankymą sumokėjome po 1250 jenų (dar papildomai nusipirkome po mažutį rankšluostuką) ir galėjome turkštis tiek, kiek norėjome. Asmeniškai man buvo labai smagu tai, kad šioje vietoje nepamačiau ženklų apie tai, kad žmonės su tatuiruotėmis nepageidaujami ir niekas apie jas neklausė, o viduje – nespoksojo į mano papuoštą pėdą.

Vyrai ir moterys onsen‘e maudosi atskirai (nebent išsinuomojamas privatus kambarys), tad moterų dalyje galėjau rinktis iš trijų skirtingo karštumo baseinų – vienas buvo viduje, kiti du – lauke. Prieš apsilankymą buvome įspėti, kad prieš lendant į baseiną reikia nusišveisti kūną, o vėliau ir savo akimis pamačiau, kaip kruopščiai tai darė japonės.

Po geros valandėlės, praleistos onsen‘e, į lauką išėjome tarsi naujai gimę ir toliau traukiniu judėjome link Odawaros, kur jau sėdome į greitąjį traukinį shinkansen, nuvežusį mus į Nagoya – ketvirtą pagal gyventojų skaičių Japonijos miestą.

Dabar, žiūrėdama į mūsų kelionę, galvoju, kad padarėme puikų pasirinkimą kelionės pradžiai. Kol vis dar buvome apsvaigę nuo kelionės ir laiko juostų pasikeitimo, galėjome judėti lėčiau ir pažindintis su Japonijos ypatumais bei grožėtis jos gamtos paminklais. Kai jau nuvykome į pirmąjį didelį miestą, teko labai greitai priprasti prie jo ritmo ir įvairius kelionės sprendimus priiminėti greičiau.

Na, ir varnelę ties Fuji kalnu savo „būtina pamatyti“ sąraše galėjome padėti jau antrą kelionės dieną. Žmonės kalba, kad taip pasiseka tikrai ne visiems.