Kaip praleisti savaitgalį Londone? I dalis

Londonas – vienas tų miestų, su kuriais Lietuva turi puikų ir pigų susisiekimą. Žinoma, yra sakančių, kad trūksta skrydžių į Gatwick ar Heathrow oro uostus, esančius arčiau centro ar turinčius greitesnį susisiekimą su centru, bet žinia vis dėlto ganėtinai paprasta – iš Lietuvos kasdien pakyla vidutiniškai 7 orlaiviai, skrendantys į Didžiosios Britanijos sostinę. Tad praleisti dvi dienas ant Temzės kranto galima net neimant papildomų laisvadienių!

Mes su M. gaudydami pigius Wizz Air bilietus pasirinkome ankstyvų rytmečių skrydžius ir į Londoną (o tiksliau, Lutoną) išskridome penktadienio ryte, o sekmadienį popiet jau vėl tikrinome Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako lygumą. Abiems tai buvo antroji kelionė į šį miestą, tad „privaloma pamatyti“ objektų sąrašą jau buvome sužymėję pliusiukais. Bet dėl to džiugesių buvo ne ką mažiau.

Toliau skaityti “Kaip praleisti savaitgalį Londone? I dalis“

Prasidėjo: Lietuvos šimtmečio metai

Šiandien – didysis Lietuvos gimtadienis. Tikiuosi, kad iškėlėte namuose vėliavą, valgėte tortą ir leidotės į renginius, kuriais šis jubiliejinis gimtadienis minimas. Internetai pilni geltonai-žaliai-raudonai šviečiančių įrašų, kurie džiugina savo smagia atmosfera.

Džiugi diena, tiesa. Bet kviečiu nepamiršti, kad šimtmetis – tai ne vien vasario 16-oji. Švęsti Lietuvą galime (o ir turime!) visus metus.

Puikiausia paruoštuke, kaip tai daryti, gali tapti interneto puslapis 100kelione.lt. Kai kas gali pasakyti, kad jis – pasenusios naujienos, bet pasakodama apie šį praėjusios vasaros atradimą dažniausiai susidurdavau su išpūstomis akimis… Tad apie viską nuo pradžių.

Toliau skaityti “Prasidėjo: Lietuvos šimtmečio metai“

Žvaigždėtas Vilniaus planetariumo dangus

Mano blogo tinklaraščio pavadinimas glaudžiai susijęs su kosmosu, tad turbūt nėra smarkiai netikėta tai, kad pirmasis įrašas bus apie žvaigždes – tas tikrąsias, kurios naktimis danguje spindi.

Vaikystėje, kol dar lankiau mokyklą Šiauliuose, per pirmąją ekskursiją į Vilnių planavome aplankyti planetariumą. Deja, taip nenutiko, nes greičiausiai įstrigę kamščiuose ar pasiklydę sostinės gatvėse tąkart pavėlavome į mums numatytą seansą. Buvo apmaudu, bet apsilankymas tuomet dar labai naujame Akropolyje greitai nustūmė planetas, žvaigždes ir kosmosą į užmarštį.

Ir štai pagaliau, praėjus daugiau negu penkiolikai metų nuo to pirmojo bandymo apsilankyti, man galiausiai pavyko! Kaip bebūtų keista, vietomis atrodė, kad laiko mašina grąžino mane visus tuos metus atgal – visa planetariumo aplinka man priminė sovietiniais laikais statytą mokyklą, o girgždančios ir apibrizgusios kėdės – seną aktų salę.

Toliau skaityti “Žvaigždėtas Vilniaus planetariumo dangus“