Kai 2013-aisiais metais pirmą kartą bėgimo renginyje Vilniuje nubėgau 4,2 varžybinius kilometrus, tikrai negalvojau, kad po dešimties metų tame pačiame mieste bėgsiu jau dešimt kartų ilgesnį atstumą – poną maratoną. Juo labiau nesitikėjau, kad kada nors skrisiu už Atlanto tam, kad maratoną nubėgčiau ir ten. Bet mano bėgimo karjera pasisuko būtent taip, kad šių metų balandį sėdėjau lėktuve, skrendančiame į JAV, ir laukiau savo starto 128-ajame Bostono maratone.

Kuo išskirtinis Bostono maratonas?

Pirmą kartą jis buvo suorganizuotas dar 1897-aisiais (tuo metu jame bėgo 15 žmonių) ir nuo to laiko vyksta kasmet. Tai daro jį seniausiu kasmet vykstančiu maratonu pasaulyje.

Kitas Bostono išskirtinumas – įprastai tai negali būti pirmasis bėgiko maratonas, nes norint jame dalyvauti reikia kvalifikuotis – t. y. per nurodytą laikotarpį nubėgti oficialų maratoną per savo amžiaus grupei nustatytą laiką. Kad būtų aiškiau, pateiksiu savo pavyzdį: dabar man 35-eri, tad norėdama patekti į Bostono maratoną turėjau nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 15 d. oficialiame bėgimo renginyje 42,2 kilometrus įveikti greičiau nei per 03 val. 35 min.

2023 m. balandį Roterdamo maratone mano oficialus rezultatas buvo 03:26:09. Ir to užteko, kad spalio viduryje gaučiau laišką, kviečiantį susimokėti registracijos mokestį, siekiantį beveik 255 dolerius, ir dalyvauti 128-ajame Bostono maratone.

Tiesa, vėliau sužinojau, kad kvalifikacinis laikas vietą renginyje garantavo ne visiems. Dėl didelio paraiškų skaičiaus ir bėgikų trasoje limito (30 tūkst. žmonių) buvo įvestas cut-off laikas. Tai reiškia, kad galutinis rezultatas turėjo būti geresnis negu nurodyta reikalavimuose – šiemet teko bėgti 5:29 min. greičiau. Pavyzdys: mano laikas vietoje 03 val. 35 min. turėjo būti ne didesnis negu 03:29:31.

Tiesa, galimos ir išimtys – pavyzdžiui, bėgti už kokią nors labdaros organizaciją surinkus jai tam tikrą pinigų sumą.

Bostono maratono savaitgalis

Prie Bostono maratono išskirtinumų dar galima pridėti tai, kad jis vyksta pirmadienį. Tą konkrečią dieną – trečiąjį balandžio pirmadienį – minima Patriot’s Day (liet. – Patriotų Diena), skirta paminėti JAV Nepriklausomybės karo pradžią. Masačusetso valstijoje šis pirmadienis yra nedarbo diena, kas leidžia visiems norintiesiems išeiti į gatves stebėti bėgikų ir juos palaikyti.

Tai kad Marathon Monday (liet. – Maratono pirmadienis) yra šventė visam miestui, galima įsitikinti vos nusileidus Bostono oro uoste – belaukiančius lagaminų sveikina švieslentės su sėkmės palinkėjimais. Miesto centre taip pat nemažai maratono reklamų, motyvuojančių užrašų bei įvairios bėgimo atributikos.

Maratono savaitgalį taip pat vyksta ir krūva renginių, kuriuose galima sutikti žymiausius bei greičiausios pasaulio bėgikus, pasiklausyti jų istorijų ar netgi drauge prasibėgti kokio nors prekinio ženklo organizuotame apšilimo bėgime. Iš pradžių galvojau, kad norėčiau kur nors sudalyvauti, bet po to vis dėlto nusprendžiau skirti šiek tiek laiko pažinčiai su Bostonu, o pagrindiniu apšilimo renginiu laikyti apsilankymą maratono EXPO parodoje.

Bostone nusileidau penktadienio vakare ir dėl staigaus laiko juostų pokyčio šeštadienį jau po šeštos valandos ryto buvau pasiruošusi tyrinėti nepažįstamą miestą. Pusdienio pasivaikščiojimą baigėme ten, kur pirmadienį kirsiu maratono finišo liniją – Boylston gatvėje. Jau šeštadienį galėjome apžiūrėti, kaip atrodo finišo arka ir prie jos įsiamžinti – tuo pačiu metu tą darė ir dešimtys kitų bėgikų, atėjusių pasiimti savo bėgimo numerio ar tiesiog susipažinti su trasa.

Apsilankymas Bostono maratono EXPO parodoje leidžia susidaryti įspūdį, kaip atrodys likęs savaitgalis – t. y. bus ganėtinai ilgai laukiama eilėse. Tai reiškia, kad norint įeiti į pastatą teks atstovėti eilę (tiesa, ganėtinai greitai judančią), norint pasiekti numerių atsiėmimo vietą, reikės eiti eilėje drauge su minia, vėl stovėti eilėje teks ir norint nusipirkti oficialios bėgimo atributikos ar tiesiog pageidaujant nusifotografuoti prie kurios nors foto sienelių.

Kartu EXPO paroda sukelia lengvą jaudulį, nes aplinkui gali pamatyti kitus bėgikus, kurie pirmadienio rytą stos prie tos pačios starto linijos ir darys tą patį, ką ir aš – bandys savo kojų ir psichologinės būklės stiprumą.

Smagiausia EXPO dalis man buvo ta, kad stendą čia turėjo gyvūnų maisto atstovai, kurie siūlė pasidaryti palaikymo plakatą su savo augintinio nuotrauka. Taigi pasigaminome kartoninį Svarainį, kuris vėliau gyveno ant mūsų išsinuomoto automobilio galinės sėdynės. Kita smagi pramoga – buvo galima išbandyti plaukų garbanoklį, tad per kelias minutes įgijau visai dailias garbanas, kurios išsilaikė pusantros dienos.

Nors maratono startiniame pakete be įvairių valgomų ir geriamų dalykų buvo ir specialiai šiam maratonui skirti marškinėliai ilgomis rankovėmis, parodoje vis tiek nusipirkau striukę su Bostono maratono simbolika – kiekvienais metais adidas sukura vis kitokį jos modelį, kuris tampa puikiu suvenyriniu prisiminimu.

Bostono maratono rytas

Bostono maratonas turi dar vieną bruožą, kuris yra šiek tiek neįprastas – jo trasa nėra žiedinė, t. y. starto ir finišo vieta nesutampa. Startuojama Hopkinton miestelyje už Bostono, o finišuojama jau vienoje iš centrinių miesto gatvių. Todėl maratono rytą labai svarbu atidžiai susiplanuoti savo veiksmus.

Visi bėgikai pagal pajėgumą ir anksčiau parodytus rezultatus yra suskirstomi į keturias skirtingų spalvų grupes. Pagal jas priskiriami bėgimo numeriai ir starto laikas. Mano laikas garantavo man trečiąją – mėlynąją – starto bangą, kurios bėgimas prasidėjo 10:50 val.

Pačiam rūpintis nusigavimu iki Hopkinton tikrai nereikia – bėgimo dalyvius iš Bostono centro organizatoriai ten nuveža geltonais mokykliniais autobusais. Išvažiavimo laikas mėlynajai grupei buvo 8:15 val. Į autobusą galima pasiimti tik tiek daiktų, kiek telpa į nedidelį permatomą maišelį, išduodamą su startiniu bėgimo paketu. Po to, kai 2013 metais Bostono maratone buvo įvykdytas teroro aktas ir jau visai šalia finišo linijos nugriaudėjo keli sprogimai, saugumo taisyklės buvo smarkiai sugriežtintos. Tad dabar visi turi galimybę apžiūrėti, kokio skonio geliukus atsinešei ir ką dar ruošiesi suvalgyti prieš maratoną. Daug daiktų su savimi imti tikrai neverta, vis tiek viską, ko nepanaudosi teks išmesti Hopkintone arba neštis visus 42,2 kilometrus.

Verta paminėti ir tai, kad maratone negalima naudotis jokiomis bėgimo liemenėmis su papildomomis gertuvėmis ir kišenėmis, tad reikia iš anksto pagalvoti apie tai, kaip reikės neštis savo maistą.

Autobusais vežami tik bėgikai, tad su palaikymo komanda tenka atsisveikinti dar ties įėjimu į laipinimo zoną, kuri yra Charles gatvėje tarp dviejų parkų – Boston Common ir Public Garden.

Tiesa, dar iki lipimo į autobusą reikia pasirūpinti dar dviem dalykais – su palaikymo komanda susitarti, kur susitiksite po finišo (tam paruoštos specialios vietos, pažymėtos raidėmis, kad minioje žmonių būtų paprasčiau surasti savo artimuosius), ir į saugojimo vietą Boylston ir Berkeley gatvėse padėti tuos daiktus, kurių prireiks po bėgimo. Startiniame pakete radau permatomą kuprinę, į kurią susidėjau rūbus ir batus persirengti bei persiauti po bėgimo, taip pat iš karto pasiruošiau elektrolitų gėrimo, kad galėčiau pagurkšnoti dar iki susitikimo su manęs laukiančiu vyru.

Vadinamoji Gear Check zona yra užstatyta geltonais mokykliniais autobusais ir daiktai saugomi būtent juose – tiesa, reikia susirasti konkretų autobusą, kuris priskirtas tavo startinei bangai ir bėgimo numeriui.

Taigi vakarą prieš startą verta susidėti visus reikiamus daiktus į vietas ir paanalizavus žemėlapius susiplanuoti savo judėjimo maršrutą. Maniškis atrodė taip: septintą ryto išėjau iš viešbučio Revere rajone ir nuo Beachmont stotelės metro važiavau iki Copley stotelės (iš mėlynos linijos teko persėsti į žalią), susiradau, kur pasidėti daiktus, nuėjau iki laipinimo į autobusą zonos, susitikau su nauju bėgimo draugu Gintautu, atsibučiavau su iki čia atlydėjusiu vyru ir galiausiai apie pusę devynių ryto pajudėjau link Hopkinton miestelio.

Starto zona

Važiavimas truko apie valandą, kurią smagiai praplepėjom su Gintautu, o išlipę iš autobuso iki starto turėjome beveik pusantros valandos.

Pradinė starto zona – Athletes’ Village (liet. – sportininkų kaimelis) – buvo Hopkinton mokyklos teritorija. Jos kieme stovėjo didžiulė palapinė, kurioje buvo galima pailsėti ir sukaupti jėgas laukiančiam iššūkiui. Tiesa, reikėjo turėti, ant ko atsisėsti arba sėdėti tiesiog ant žolės. Prisiskaičiusi patarimų turėjau neperšlampamą lietpaltį, kuris galėjo būti mano sėdėjimo vieta, bet vis dėlto nusprendžiau ne ilsėtis, o nueiti į WC. Eilėje iki jo praleidau turbūt kiek ilgiau negu pusvalandį, o tuomet jau atėjo metas judėti toliau į tikrąją starto zoną.

Išėjimo iš Athletes’ Village laikas taip pat yra oficialiai numatytas organizatorių, kad visi dalyviai tvarkingai susirikiuotų į savo startines pozicijas. Visa mėlynoji banga buvo suskirstyta į aštuonis mažesnius vienetus – corrals (liet. – artimiausias vertimas būtų aptvaras, nors tai ir skamba ganėtinai keistai). Aš pakliuvau į antrąjį aptvarėlį, tad pajudėti link starto linijos turėjau 10:05 val., bet dėl stovėjimo eilėje prie WC kokias penkias minutes vėlavau.

Nuo mokyklos iki startinio koridoriaus reikėjo paėjėti maždaug kilometrą. Pakeliui išmečiau man nebereikalingus daiktus (tą patį neperšlampantį lietpaltį, ant kurio taip ir nepasėdėjau) ir paaukojau atliekamus rūbus – ilgas kelnes, džemperį ilgomis rankovėmis ir kaklaskarę.

Saulė, kuri anksčiau ryte maloniai šildė, kilo vis aukščiau į dangų – 10:30 val. jau buvo virš 20 laipsnių šilumos. Gatvėje, vedančioje į starto koridorių, nesimatė jokio šešėlio, bet palei trasą juosiančias tvoras būriavosi žiūrovai su palaikymo plakatais, o Odos vėžio fondo atstovai dalijo kremą nuo saulės, kas mano baltai odai buvo tikras išsigelbėjimas, nes ryte SPF kremu pasitepiau tik veidą.

Pakeliui sustojau dar viename WC – čia eilės jau buvo trumpesnės, nes vyrukams buvo paruošta atskira pisuarų zona, po to suvalgiau vieną iš pasiimtų geliukų, išgėriau vandens ir tada jau greituoju žingsneliu pasileidau į savo startinį aptvarėlį, kad laiku spėčiau į startą.

10:50 val. su visa minia bėgikų pajudėjom link Bostono.

Maratonas

Tai, kad bėgikai suskirstomi pagal pajėgumą ir sustatomi į konkrečias startinio koridoriaus vietas reiškia tai, kad pirmus 5 kilometrus tenka bėgti minioje, judančioje labai panašiu tempu. Vėliau pradeda matytis, kas ir kokios varžybinės strategijos tądien laikysis, tad atsiranda galimybių kolegas aplenkti ar rasti tarpelį, leidžiantį judėti savu tempu.

Bostono maratono trasa turi savų iššūkių, susijusių su reljefu – pradžioje ji eina ilga nuožulnia nuokalne, paskui prasideda ir aukštesnės bei žemesnės įkalnės, kurias vainikuoja žymiausioji vadinama Heartbreak Hill (liet. – Sudaužytos širdies kalnelis). Ši įkalnė bėgikus pasitinka ties 33-34 maratono kilometru, kai jėgų ir motyvacijos jau nebėra tiek daug.

Mano Strava duomenys sako, kad vertikalių metrų Bostono maratone buvo maždaug tiek pat, kiek ir Vilniaus maratone 2022-aisiais. Na, bet kojų raumenims atrodė kitaip. Buvo sunku. Jėgų nepridėjo ir tai, kad kaitriai plieskė saulė, temperatūra didžiąją dalį laiko buvo beveik 23 laipsniai šilumos, šešėlių trasoje buvo labai nedaug, o nuo 15-ojo kilometro mano žarnynas pradėjo piktintis tuo, ką valgiau kelias dienas prieš bėgimą. Taigi galvoje ganėtinai greitai perėjau nuo plano MAX iki plano MIDI, o vėliau ir plano MINI – tiesiog finišuoti.

Kai susitariau su savimi, kad man svarbiausia pasiekti finišo liniją gyvai ir sveikai, nes prieš akis dar laukia beveik dvi savaitės atostogų, bandžiau pasimėgauti bėgimu – stebėjau maratono žiūrovus (jų buvo labai labai daug visoje trasoje, bet man pati įspūdingiausia vieta buvo ties viduriu, kur prie Wellesley merginų koledžo studentės sukūrė tikrą Scream Tunnel, liet. – riksmo tunelį), skaičiau jų palaikymo plakatus, daviau pitaką vaikams ir rūpinausi savimi – valgiau geliukus ir gėriau tiek vandens, kiek pajėgiau.

Vandens stotelės trasoje buvo išdėstytos kas mylią (t. y. kas maždaug 1,6 kilometro), nuo trasos vidurio imdavau iš karto dvi stiklines vandens – vieną išgerdavau, o antrą susipildavau ant galvos. Tai atrodė kaip gera mintis, bet po to dėl nuolatos drėgnos liemenėlės patyriau keletą ganėtinai skaudžių odos nutrynimų.

Vienas iš Bostono maratono rėmėjų buvo Maurten – t. ty. įmonė, kurios geliukus dažniausiai naudoju per treniruotes. Jie turėjo kelias savo stoteles (ties maratono viduriu ir ties 35 km), kuriose bėgikams dalijo savo produktus, kas man labai pasiteisino ir galėjau neštis su savimi mažiau svorio (juk bėgant kiekvienas gramas svarbus, ane?)

Finišas

Kai bėgau savo pirmąjį maratoną, turėjau tikslą jį nubėgti greičiau nei per 4 valandas. Šios ribos neviršijau ir Bostone – oficialus mano rezultatas 03:52:11.

Kirtusi finišo liniją pasidaviau emocijoms – verkiau pasikūkčiodama tol, kol mane sustabdė kita bėgikė ir paprašė padaryti jos nuotrauką. Bežiūrėdama į plačią jos šypseną galiausiai įsisąmoninau, kad padariau tai, apie ką kone kasdien galvojau ištisą pusmetį – nubėgau Bostono maratoną, tad ėmiau šypsotis ir pati.

Na, o sėkmingai užbaigus distanciją liko padaryti paskutinį dalyką – išeiti iš finišo zonos ir surasti manęs laukiantį vyrą. Kas irgi nebuvo labai paprasta. Nuo finišo linijos dar teko paėjėti aptvertu koridoriumi, kur gavau vandens, elektrolitų gėrimo, bananą ir apsiaustą iš folijos, kad nesušalčiau. Iš pradžių galvojau, kad man jo nereikia, nes vis dar kaitino saulė, bet pajutusi keletą stipresnių vėjo gūsių vis dėlto susisukau į foliją.

Tuomet sekė daiktų atsiėmimas. Savo autobusą radau pakankamai greitai, savanoriai pasveikino finišavus ir kone iš karto padavė mano kuprinėlę. Štai tada padariau neteisingą ėjimą ir pasukau ne į tą pusę, kur buvo susitikimo su artimaisiais zona. Sugrįžti atgal nebuvo taip paprasta, nes gatvės užtvertos barjerais, o ir nelabai gaudžiausi, kur tiksliai turiu atsirasti. Taigi galiausiai atsisėdau tiesiog ant asfalto suvalgyti savo banano, kol susirašinėdami su vyru susitarėme, kur galime susitikti.

Nors kojos ir nenorėjo niekur eiti, sėdėti vienoje vietoje irgi nebuvo pati geriausia išeitis. Teko po truputį rūpintis buitiniais dalykais – persirengiau į švarius ir sausus rūbus tiesiog parke ant suoliuko, kad galėčiau kiek padoriau atrodydama judėti link maisto taško. Po varžybų man niekuomet nesinori nei mėsainių, nei pizos, vienintelis dalykas, kurį priima skrandis – sriuba. Eksperimentavimai parodė, kad geriausia, jeigu toji sriuba yra japoniškas ramenas. Bostono Tora Ramen prie bliūdo rameno buvo pridėtas ir nedidelis buteliukas sakės (bet tik po to, kai buvo išgerta pakankamai vandens ir elektrolitų!).

Lėtai dėliojant kojeles ir judant link viešbučio buvo reikalingas ir antrasis maisto sustojimas kavai ir desertui. Čia laimėjo populiarus ir labai instagramiškas Bostono kepyklėlių-kavinių tinklas Tatte Bakery&Cafe, kur labai džiaugiausi išragautu tiramisu ir ne taip labai pasirinkta kava.

Dar lengvai pasikankinau žingsniuodama iki metro stotelės ir leisdamasi laiptais žemyn (tiesa, raumenų skausmas lydėjo dar tris ar net keturias dienas po maratono), o tuomet galiausiai ištiesiau kojas viešbučio lovoje.

Taip, reikėjo nusiplauti prakaitą ir susiorganizuoti šlapių bei nekvepiančių rūbų skalbimą, teko išsitepti drėkinančiu kremu nuo saulės smarkiai įraudusius pečius ir blauzdas, taip pat susikrauti lagaminą, nes kitą dieną jau pajudėjome iš Bostono. Bet tos nakties miegas buvo vienas geriausių per tikrai ilgą laiką.

O ką bėgsiu toliau?

Bostono maratonas yra vienas iš šešių Marathon Majors – t. y. didžiausių maratonų pasaulyje. Tad liko kiti penki, priklausantys tam pačiam prestižinių maratonų klubui – Niujorko, Čikagos, Tokijo, Londono ir Berlyno.

Tikiu, kad vieną dieną kirsiu ir šių bėgimų finišo linijas ir gal pavyks tuo mėgautis labiau negu kad nutiko Bostone.

Laikom čiūrikus!