Jau kelerius metus matau tendenciją – gyvai ar tik per socialinius tinklus pažįstami žmonės išsiruošia į Camino de Santiago (lietuviškai – šv. Jokūbo) kelią ir savo įspūdžius iš jo kasdien aprašinėja pasirinktose platformose. Su pasimėgavimu skaitau visų dienoraščius ir džiaugiuosi, kad jie juda į priekį šiuo keliu nepaisydami oro sąlygų, raumenų skausmo ar pūslių ant pėdų.

Tiek portugališkasis-ispaniškasis, tiek ir lietuviškasis Camino daugumai jau girdėtas, bet ar žinojote, kad piligriminiu keliu pasivaikščioti galima ir Japonijoje? Tiesa, ne pro bažnyčias, bet per kalnus aplankant senąsias japonų šventyklas, tarp kurių vinguriuoja ne vienas kelias, o visas kelių tinklas Kumano Kodo, kuris įtrauktas į UNESCO paveldą.

Keliaudami į Japoniją turėjome tikslą šiek tiek pasivaikščioti (nors turbūt reikėtų sakyti pažygiuoti), tad internetuose atradę Kumano Kodo ir patogiai kelionę planuoti leidžiančią interneto svetainę su daug naudingos informacijos bei paslaugų užsisakymo opcijomis, iš karto pasakėm varom. Savo kelionės plane paskyrėm šiam nuotykiui keturias dienas ir nepasigailėjom nė akimirkos!

Išnagrinėję piligriminių maršrutų tinklą išsirinkome Nakahechi kelią, kuris vadinamas imperatoriškuoju ir turi daugiau nei tūkstančio metų istoriją. Einant juo galima aplankyti visas tris didžiąsias Kii pusiasalyje įsikūrusias šventyklas. Pilnas šio kelio ilgis – apie 70 kilometrų nuo vienos pusiasalio pakrantės iki kitos. Deja, viso jo nueiti neturėjome galimybės (tam rekomenduojama skirti penkias ėjimo dienas), tad išanalizavę žemėlapius ir japonų pasiūlymus pasirinkome eiti nuo Hongu iki Nachisan.

Kumano Kodo maršrutai keliauja per Kii pusiasalį, į kurį greitieji Japonijos traukiniai nevažiuoja. Artimiausias didelis Japonijos miestas – Osaka. Tad planuodami savo žygį pačiam ėjimui paskyrėme 2,5 dienos, o kelionei iki starto ir grįžimui iš finišo – 1,5 dienos.

Nuo Kyoto iki Yunomine Onsen: traukiniai, autobusas ir žygiavimo apšilimas

Pirmąją žygio dieną atsikėlėme Kyoto mieste ir iš karto po pusryčių pradėjome ilgą kelionę iki pagrindinio savo starto. Visų pirma, vienu traukiniu nuvažiavom iki Shin-Osaka stoties, ten persėdome į kitą traukinį, nuvežusį mus į Tennoji, o nuo ten jau trečiasis traukinys iškeliavo į Kii-Tanabe stotį Kii pusiasalyje. Traukiniais važiavome ilgiau negu tris valandas, bet turėjome JR geležinkelio pasą, tad papildomų bilietų pirkti nereikėjo.

Atsigrožėję vaizdais pro traukinio langą išlipome Kii-Tanabe stotyje, informacijos centre rastame automate nusipirkome autobuso bilietus iki Hongu Taisha-mae (2100 jenų žmogui), pasikalbėjome su netikėtai sutikta lietuve, o tuomet nusiteikėme dar dviejų valandų kelionei japoniškais keliais gilyn į pusiasalį.

Paskutinėje maršruto stotelėje išlipome jau nekantraudami pagaliau prajudinti sustingusias kojas. Kone iš karto pamatėme ir didžiausius torii vartus pasaulyje – nors dabar jie stovi viduryje lauko, iš tiesų žymi vietą, kurioje stovėjo pirmoji Hongu Taisha šventykla.

Greituoju būdu apėjome šventyklą ir susiradę Kumano Kodo taką pradėjome savo pasivaikščiojimą – įvadą į tai, kas mūsų laukė artimiausias dienas: ėjimas ganėtinai tankiu mišku ir kopimas į statesnes ar ne tokias stačias įkalnes bei malonūs nusileidimai žemyn.

Tą pirmąją dieną iki savo nakvynės vietos Yunomine Onsen miestelyje nuėjome šešis kilometrus, užtrukome kiek daugiau nei 1 val. 45 minutes ir surinkome 319 vertikalių metrų.

Yunomine Onsen miestelis garsus savo karštosiomis versmėmis – čia galima tiek išsimaudyti viename seniausių onsen‘ų Japonijoje (mums, deja, to padaryti nepavyko dėl to, kad nenorėdami tiesiog laukti savo įėjimo laiko išėjome pasižvalgyti po miestelį, o tuomet praleidome turėto talonėlio eilę), tiek lauke įrengtoje specialioje vietoje išsivirti kiaušinių ar saldžiųjų bulvių karštame versmės vandenyje.

Mes nakvojome jau kiek toliau nuo Yunomine Onsen centro – jaukiame japoniškame namelyje Minshuku Yunosato. Jis turėjo privatų onsen’ą, kuriame maloniai pasiturškėme iki vakarienės drauge su kitais keliautojais (buvome užsisakę nakvynę drauge su vakariene ir pusryčiais, kas buvo labai geras pasirinkimas, nes nebereikėjo pėdinti daugiau nei kilometro iki miestelio centro ieškant maisto).

Pusryčiai buvo numatyti 7 valandai ryto, o autobusas, nuvešiantis mus iki antrosios dienos žygio starto pro namelį važiavo apie pusę devintos, tai ilgai nenaktinėjome ir sugriuvome ant savo futonų, kurie tuo kelionės momentu jau buvo pasidarę ganėtinai patogūs.

Gražiausia Kumano Kodo dalis: nuo Ukegawa iki Koguchi

Ryte papusryčiavome drauge su kitais namelio gyventojais – meniu šį kartą buvo ir puikiai pažįstamas skystai keptas kiaušinis, tiesa, jį valgyti teko su lazdelėmis. Dar iš vakaro pasikalbėję su namų šeimininke užsisakėme iš jos vieną pietų dėžutę, kad turėtume, ką suvalgyti žygio metu. O kai atsisveikindami įteikėme jai lietuviško šokolado, gavome dar ir papildomų skanėstų – mielų forminių sausainiukų.

Pirmąją dienos kelio dalį turėjome įveikti autobusu – jo stotelė buvo tiesiai priešais mūsų nakvynės vietą (pasikartojome, kad Japonijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse, nes iš pradžių laukėme ne toje vietoje…). Už maždaug 10 minučių trukmės kelionę iki Ukegawa miestelio sumokėjome kiek daugiau nei 300 jenų žmogui.

Japoniškame autobuse, kursuojančiame Kumano Kodo apylinkėse, reikia įsiminti stotelės, kurioje įlipai pavadinimą arba numerį. Susiruošus išlipti, ties jos pavadinimu pasirodo skaičius – t. y. pinigų suma, kurią reikės sumokėti vairuotojui grynaisiais. Dažniausiai pinigai įmetami į specialią dėžutę, bet jeigu reikia grąžos, pinigus reikėtų paduoti tiesiai vairuotojui.

Toje pačioje Ukegawa stotelėje su mumis išlipo dvi moterys, bet jos kažkur užsuko pakeliui, tai į Kumano Kodo taką įsukome pirmieji. Buvome pailsėję, todėl ramiai ir užtikrintai judėjome banguojančiu reljefu – tai pakildavome į kokią kalvą, tai nuo jos nusileisdavome. Tiesa, dažniausiai aplink save matėme didesnio ar mažesnio tankumo mišką ir didžiulius paparčius.

Pakeliui vis pastebėdavome mini šventyklėlių ar šventųjų skulptūrėlių, prie kurių žmonės palikdavo savo atneštas aukas. Prie įdomesnių ar svarbesnių vietų buvo informaciniai stendai, japonų ir anglų kalbomis paaiškinantys objekto istoriją bei reikšmę. Taigi, galima sakyti, kad ėjome pažintiniu taku.

Prasilenkėme gal tik su keliais žmonėmis – vieni atėjo iš kitos pusės ir turėjo prisikabinę varpelį, turintį apsaugoti nuo meškų (tą akimirką buvau kiek susirūpinusi, o ką mes darysime, jei sutiksime mešką…), o vėliau, kol sustoję gurkšnojome vandenį, mus aplenkė tos pačios dvi moterys, iš pažiūros nešančios daug lengvesnes kuprines negu mūsų, todėl lengviau judančios į priekį.

Maždaug po dviejų valandų ėjimo užkopėme į vieną kalniuką ir mums prieš akis atsivėrė nuostabus apylinkių vaizdas – Hyakken-gura – iš čia matosi daugybė Kumano Kodo kalvų ir kalvelių, kurių aukštis siekia iki vieno kilometro aukščiau jūros lygio. Kurį laiką grožėjomės vaizdu, nagrinėjome savo žygio žemėlapį (turėjome popierinę Kumano Kodo knygelę, kurioje buvo sužymėtos visos atkarpos ir jų reikšmingiausi objektai – t. y. ne tik šventyklėlės-koplytėlės, bet ir pavėsinės, apžvalgos aikštelės ir WC), bei valgėme japoniškos tetos įduotus sausainius.

Nušvito saulė ir pasidarė maloniai šilta, tad galėjome atsisveikinti bent su vienu drabužių sluoksniu (primenu, kad keliavome lapkričio viduryje). Besigrožėdami miško vaizdais dar maždaug 1,5 val. judėjome į priekį iki nusižiūrėtos poilsio vietos, kur planavome suvalgyti pasiimtos pietų dėžutės turinį.

Pavėsinę buvo užėmusios jau anksčiau sutiktos damos, bet jos priėmė ir mus, tad įsikalbėjome apie keliones, žygius ir savo gimtuosius kraštus. Pasirodo, jos amerikietės ir pėsčiomis keliauja visą penkių dienų Nakahechi maršrutą. Per tą patį Kumano Kodo puslapį jos užsisakė lagamino pervežimo paslaugą – tai reiškia, kad į žygį gali pasiimti tik tiek daiktų, kiek tądien reikės, o visi kiti daiktai bus pervežami nuo vienos nakvynės vietos iki kitos.

Po kiek laiko mus pasivijo dar keli amerikiečiai – jie papasakojo esantys kariai, tarnaujantys Japonijoje ir besistengiantys kiekvieną laisvadienį išnaudoti kelionėms. Kadangi jie įsiplepėjo, tai mes ganėtinai greitai sukapojom ryžių rutuliukus, rastus pietų dėžutėje – iki šiol nesuprantu, su kuo jie buvo sumaišyti, bet buvo labai skanu – ir išjudėjome tolyn.

Koguchi miestelį ir savo nakvynės vietą Koguchi Shizen-no-Ie – t. y. renovuotą mokyklos pastatą, perdarytą į hostelį, pasiekėme kelyje praleidę maždaug 6 valandas, iš kurių žygiavome kiek daugiau nei 4,5 val. ir įveikėme 14,4 kilometro. Anot mano išmaniojo laikrodžio, pakeliui surinkome 832 vertikalius metrus.

Kaip ir ankstesniuose namuose, kuriuose buvome apsistoje, gavome savo kambarį (labai erdvų ir su balkonu-lodžija, kur galėjome išsikabinti nelabai kvepiančius žygio drabužius), o WC buvo bendras visiems ilgame koridoriuje įsikūrusiems kambariams.

Kadangi atėjome ganėtinai anksti, kitų žmonių beveik nebuvo, galėjome ramiai pasinaudoti vienu pagrindinių hostelio privalumų – onsen vonia. Tiesa, vyrai ir moterys turėjo atskirus kambarius, tad maudžiausi viena pati.

WiFi taip pat veikė tik vienoje hostelio vietoje – poilsio zonoje netoli įėjimo, tad ten irgi praleidome šiek tiek laiko išsidrėbę ant sofutės. Ten keliais žodžiais persimetėme ir su jau matytu veidu – iš to paties Minshuko Yusonato hostelio atkeliavusia moterimi, kuri su savo vyru nusprendė pasiimti poilsio dieną nuo žygiavimo ir mūsų nupėdintą atstumą atvažiavo autobusu.

Per vakarienę susimojavome su amerikietėmis, o sužinoję, kad pusryčiai vėl numatyti septintą ryto, susiruošėme rytojaus keliui, kuris žadėjo būti ilgiausias ir keliantis daugiausiai iššūkių iš visų etapų, ir vėl nuėjome miegoti ant futonų.

Nuotykingoji diena: Koguchi – Nachisan

Ryte mus pažadino balsas iš garsiakalbio – jis kvietė ateiti pusryčiauti. Kol prasikrapštėme akis, dauguma žygeivių jau buvo pasiruošę ir ėjo į apniukusį ir drėgną ryto orą – lauke lijo. Orų prognozė pagerėjimo nežadėjo, tad nusiteikę ilgai ir šlapiai dienai po sočių pusryčių išjudėjome ir mes.

Iš pradžių lynojo smulkiai ir įkyriai, tad fotografavomės rūke paskendusiame miške ir kalbėjome, kad keliaujame per debesis. Tiesa, pirmus šešis kilometrus kelias vedė aukštyn į kalną dideliais akmeniniais ir samanomis padengtais laiptais, tad judėjome ne itin greitai.

Pajutę pirmąją ilgesnę nuokalnę net kiek lengviau atsikvėpėme, nes lietus pradėjo stiprėti ir jau buvo mus permerkęs kiaurai, o iš žemėlapio sprendėme, kad jau visai nebetoli laukia poilsio vieta su stogu ir WC. Pagaliau iki jos atėję radome susėdusius ir pietaujančius mūsų bendrakeleivius, su kuriais kalbėjomės anksčiau – amerikietes ir porą, su kuria susitinkame jau trečią kartą.

Pasislėpę nuo lietaus šiek tiek užkandome, kuprinėse radome sausų rūbų ir persirengėme, netgi nusipirkome karštos kavos skardinę iš automato, tad diena iš karto truputį pagerėjo. Trumpam net ir lietus nebeatrodė toks nemalonus.

Nužygiavę dar penkis kilometrus sustojome antrajai pertraukėlei, per kurią suvalgėme tai, kas dar buvo likę mūsų pietų dėžutėse. Kadangi prisėdome pavėsinėje, kuri buvo kiek toliau nuo pagrindinio tako, nematėme, kas mus aplenkė – girdėjome tik besikalbančius žmones.

Tad po dar vieno žygiavimo kilometro mūsų laukė siurprizas – pasivijome savo kolegas ir pamatėme, kaip vyrukas susiėmęs už kojos guli ant slidžių jau žemyn vedančių akmeninių laiptų, o jo žmona, iškėlusi telefoną į viršų, šokinėja aplinkui.

Nebegaliu tiksliai atsiminti, kaip sekė mūsų minčių eiga, bet galiausiai viskas atrodė taip – visi padėjome mūsų naujam draugui Paul’ui atsistoti ir šiek tiek atsigauti, tuomet aš užsidėjau ant krūtinės savo vyro kuprinę ir išjudėjau keliu į priekį ieškoti telefono ryšio ar pagalbos, o M. ir Selina, Paul’o žmona, paremdami nelaimėlį pradėjo ilgą ir lėtą kelionę nuo kalno žemyn iki bent kiek patogesnės vietos, kur jie galėtų laukti pagalbos.

Žemėlapis rodė, kad iki artimiausios vietos, kur galėtų būti žmonių, buvo maždaug 2,5–3 kilometrai. Pusę to kelio, atrodė, nuskriejau vedama adrenalino. Tuomet supratau, kad aš pasiėmiau visus savo vyro daiktus – net ir telefoną, kurį jis įsidėjo į kuprinę, kad neperšlaptų. Nuo tos akimirkos mano smegenys pradėjo piešti labai baisius scenarijus, tad žingsniai dar pagreitėjo. Gerai, kad kelias vedė žemyn, blogai, kad lietus vėl pasmarkėjo ir akmeniniai laptai buvo tikrai slidūs. Po to, kai pati kelis kartus kluptelėjau, nors stengiausi remtis į kelionę pasiimta Paul’o ėjimo lazda, teko sustoti, pasakyti sau keletą padrąsinimo žodžių ir susiimti.

Poilsio aikštelėje buvo visiškai tuščia, nebuvo net telefono, kurį tikėjausi ten rasti. Taigi teko įveikti ir paskutinį kelio gabaliuką iki šventyklų miestelio Nachisan. Iki ten jau bridau vandeniu, nes laiptais tekėjo lietaus upeliai. Pamačiusi civilizacijos ženklus pasijutau išgelbėta. Bet tai dar nebuvo nuotykių pabaiga.

Istoriją, kas nutiko ir ko aš noriu, pasakojau bent trims šventykloje sutiktiems skirtingiems žmonėms. Per tą laiką nuo manęs ant grindų pribėgo balutė vandens, o vienas kito supratime dar nebuvome pasistūmėję į priekį. Na, bet šiaip ne taip naudodami vertimo programėles, žemėlapį ir kūno kalbos ženklus susikalbėjome, tad aš buvau įsodinta į automobilį ir pradėjau kelionę atgal pas savo bendrakeleivius.

Pirma stotelė buvo ta pati poilsio aikštelė, kurioje jau lankiausi prieš tai – šį kartą ten laukė greitosios medicinos pagalbos automobilis su trimis paramedikais. Persėdau pas juos. Po dešimties minučių jie sugalvojo paklausti, ar aš gerai jaučiuosi. Tiesą sakant, tuo metu mane jau krėtė drebulys, tad labai džiaugiausi, kai vyrukai pamatavo mano pulsą ir davė pledą.

Tuomet atvyko ugniagesiai. Dar kartą pabandžiau paaiškinti, kas ir kur nutiko. Išsiaiškinome, kad vienoje vietoje automobilių kelias praeina labai netoli nuo žygio tako. Eidama mačiau tą vietą ir trumpai pagalvojau, kad gal nelaimėliams pavyks iki jos nusileisti. Ugniagesiai išvažiavo šios prielaidos patikrinti, o po kelių minučių susisiekė su medikais per raciją, sakydami, kad atvažiuokit, radom.

Akimirka, kai atsidarė medikų automobilio durys ir pamačiau savo vyrą, įsiminė turbūt visam gyvenimui. Lygiai taip pat įsiminė ir ant neštuvų gulinčio Paul’o pasakyta frazė – Tavo sužadėtinis yra herojus.

Beeet, siurprizai nesibaigė ir čia. Kai medikai suprato, kad nei man, nei M. nieko blogo nėra ir mes keliaujame ne drauge su Paul’u ir Selina, buvome vėl išlaipinti į lietų. Atsisukome į ugniagesius ir gailiomis akimis į juos pažiūrėję sulaukėme užuojautos – per kelias minutes jie atlaisvino mums šiek tiek vietos savo automobilyje ir parvežė iki pat mūsų nakvynės vietos. Pakeliui dar ir paklausinėjo apie mus, Lietuvą ir kainas mūsų šalyje – žinoma, kiek leido susikalbėti vertimo programėlės ir jų anglų kalbos žinių bagažas.

Nakvynę buvome užsisakę nuo mūsų žygio finišo kiek nutolusioje vietoje, Minpaku Kodo namuose. Pirmas dalykas, kurį pamatėme įėję – du lagaminai, ant kurių buvo užkabinti vardai – Selina ir Paul’as. Taigi taigi, naujuosius draugus vėl sutikome tą patį vakarą, kai jie po apsilankymo ligoninėje ir pirminių tyrimų atvyko į tą pačią nakvynės vietą. Pasirodo, Paul’ui koja lūžo trijose vietose, bet kol kas ją sudėjo į langetę, o kitą dieną buvo numatyta dar viena gydytojo apžiūra ir konsultacija, ką daryti toliau.

Po nuotykingos dienos visai smagiai drauge pasibuvome, prisivalgėme iš prekybos centro parsivežto maisto, išgėrėme šiek tiek sakės (Paul’ui teko pasitenkinti gera doze nuskausminamųjų) ir pažiūrėjome filmą My Neighbor Totoro.

Po dienos, kuri, atrodo, truko amžinybę, mano išmanusis laikrodis rodė, kad kelyje praleidau 7,5 valandos, iš kurių žygiavau 6 valandas ir įveikiau 17,5 kilometrų atstumą. Vertikalių metrų tądien buvo visi 1371 vnt.

Bonus diena: Nachisan ir Kii-Katsura

Iš vakaro teko išskalbti kone visus savo rūbus, nes kuprinių apsaugos neatlaikė lietaus ir mūsų daiktai permirko. Per naktį jie išdžiuvo (niekam nesakykit, bet kondicionierių gretimame kambaryje, kur išdžiaustėme skalbinius, užstatėme ant 30 laipsnių karščio), tad rytą pradėjome persipakavimu.

O tada vėl išėjome pasivaikščioti, nes po vakarykščio lietaus lauke vėl maloniai švietė saulė! Per pusvalandį pėsčiomis pasiekėme Nachisan miestelį ir apžiūrėjome įspūdingą šventyklų kompleksą, kuriame vakar sulaukėme pagalbos, bei kitą labai svarbų objektą – aukščiausią Japonijos krioklį.

Belaukdami autobuso į Kii-Katsura miestelį pakrantėje, iš kur turėjome keliauti toliau į Osaką, vėl pamatėme amerikietes, kurios atlėkė mūsų apkabinti ir pasveikinti su įspūdinga kelione. Pasirodo, kol aš viena sparčiai žingsniavau į priekį, jos pasivijo nelaimėlius, o tada keliavo man iš paskos. Tiesa, kai jos pagaliau pasiekė šventyklą, reikalai jau buvo sutvarkyti.

Kii-Katsuura miestelyje daug lankytinų vietų nėra, bet ta, kurią pamatėme, buvo ganėtinai įspūdinga – tuno turgus. Pasirodo, būtent šiame miestelyje sugaunama daugiausiai tuno visoje Japonijoje ir čia, ne taip kaip daugumoje kitų vietų, galima nusipirkti šviežio tuno. Ir aš kalbu ne apie mėsos gabaliuką, o apie visą daug kilogramų sveriančią žuvį.

Rytais šiame prieplaukoje įsikūrusiame turguje vyksta tuno aukcionas, kurį galima stebėti iš specialios salės, įrengtos antrame aukšte. Mes aukciono pamatyti nebespėjome, tad žiūrėjome, kaip po prekybos tvarkomasi su didžiulėmis žuvimis ir kaip jos išvežiojamos pas savo naujuosius šeimininkus.

Kitame tos pačios prieplaukos paviljone yra vieta, kur jau mažesnį tuno gabaliuką gali įsigyti visi norintieji. Taip pat jame įsikūrę restoranėliai ir užkandinės, kuriose galima paskanauti šviežio tuno – ką mes ir padarėme. Gavome dubenėlį šiltų ryžių, ant kurių nugulė plonais gabalėliais supjaustytas tunas (tuno sashimi), šiek tiek wasabi ir džiovintų jūržolių. Ir tai buvo dar vienas patiekalas, iš Japonijos skaniausiųjų sąrašo.

Beje, vėliau, kol laukdami savo traukinio į Osaką vaikštinėjome po Kii-Katsuura parduotuvėles, vienoje jų radome šaldytos banginio mėsos.

Persikėlimas į Osaką iš Kii pusiasalio kiek užtruko dėl techninių kliūčių, bet Japonijos geležinkeliai mumis gražiai pasirūpino, tad po penkių valandų trijuose skirtinguose traukiniuose jau besileidžiant saulei užbaigėme Kumano Kodo nuotykį.

Praktiniai dalykai iš Kumano Kodo:

• visą kelionės planą susidėliojome ir nakvynes užsisakėme per specialų Kumano Kodo interneto puslapį – nakvynių ir maitinimo (dviejų pusryčių, dviejų vakarienių ir pietų dėžutės vienai dienai), kaina dviem žmonėms buvo beveik 50 tūkstančių jenų (dabartiniu kursu – apie 310 eurų).
• nakvynės vietos, kurias išbandėme, buvo ganėtinai paprastos – miegojome ant futonų, naudojomės bendrais dušais ir WC. Maitino jose labai skaniai ir sočiai, vakarieniaujant buvo galima nusipirkti papildomų gaiviųjų ar alkoholinių gėrimų.
• žygiavimo kelias puikiai sužymėtas, tai pasiklysti nelabai įmanoma. Taip pat jame pastatyti specialūs stulpeliai, kurie išdėstyti maždaug kas pusę kilometro. Turint popierinį informacinį žemėlapį šie stulpeliai labai padeda orientuotis, kas dar laukia kelyje ir kiek dar liko eiti iki konkrečių objektų.
• atrodytų, kad viduryje niekur, tarp japoniškų kalnų galima rasti ir WC namelių – tiesa, nė viename nebuvo šildomų sėdynių, bet nuleisti vandenį buvo galima dviejuose iš trijų. Taip pat vienoje kelio atkarpoje radome ir gėrimų automatą, kuriame galima įsigyti šaltų ir šiltų gėrimų.
• kelyje taip pat buvo specialių vietų, kuriose galėjai užsidėti antspaudą (štampą) į savo atsineštą ar šventykloje specialiai nusipirktą knygelę. Mes apie tokią galimybę sužinojome tik antrąją ėjimo dieną iš naujųjų draugių amerikiečių, tai vėliau kelis antspaudus įštampavome į savo kelioninę knygutę.

Nors mes Kumano Kodo kilometrus žygiavome norėdami pasivaikščioti japoniškais kalnais ir pabūti gamtoje, vis dėlto tai – piligriminis kelias, kuris pagal šią paskirtį naudojamas jau daugiau nei tūkstantį metų.

Įrašą pradėjau nuo Camino paminėjimo, tai norėčiau tuo pačiu ir užbaigti. Kumano kodo ir Camino de Santiago turi dvigubos piligrimystės programą. Tai reiškia, kad įveikęs tam tikrus abiejų šių kelių ruožus ir turėdamas to įrodymus gali gauti specialų piligrimo pažymėjimą ir netgi specialią pagerbimo ceremoniją šventykloje. Platesnes taisykles, kaip tai padaryti, galima rasti čia.

Taigi, visi tie, kurie jau pasivaikščiojo Europoje, metas keliauti į Japoniją!

Galvoju, kad tikrai neturėtumėte nusivilti.