Klausiate: Naujoji Anglija – kas tai? Visuotinė lietuvių kalbos enciklopedija atsako: istorinis ir geografinis Jungtinių Amerikos Valstijų regionas tarp Atlanto vandenyno ir Šiaurės Apalačų kalnų, į jį įeina šešios valstijos – Konektikutas, Masačusetsas, Meinas, Naujasis Hampšyras, Rod Ailandas ir Vermontas. Būtent į šį regioną nuo 17 amžiaus pradžios iš Anglijos ėmė keltis naujakuriai, atsinešdami savo kultūrą, papročius ir vertybes, kurie vėliau tapo moderniosios JAV pamatais.

Tiesą sakant, turbūt tik nedaugelis žmonių planuodami kelionę į JAV pagalvoja būtent apie šį regioną. Aš irgi nebuvau išimtis, nes pagrindinis mano kelionės tikslas buvo nubėgti Bostono maratoną. Antrinis tikslas – aplankyti šeimos draugus, gyvenančius Toronte, Kanadoje. Tad planuojant pamažu susidėliojo toks dviejų savaičių kelionės vaizdas: praleidžiame kelias dienas Bostone, o po maratono vaizdingais Naujosios Anglijos maršrutais per aplinkui važiuojame į Torontą kelių dienų viešnagei, tuomet grįžtame atgal į Bostoną ir skrendame namo.

Dabar suprantu, kad toks planas gražiau atrodė Excelyje negu realybėje, nes norėjosi daugiau poilsio ir mažiau važiavimo bei nakvojimo kiekvieną naktį skirtingose vietose, bet galiausiai įspūdžių patyrėme nemažai, tad noriu papasakoti apie tas vietas, kurios patiko labiausiai.

Atskridę į Bostoną praleidome jame tris dienas, o paskui penkias važiavome per Naująją Angliją tokiu maršrutu: Boston – Kennebunkport – Portland – Freeport – Wiscasset – Damariscota – Bar Harbor – Conway – Lincoln – Stowe – Waterbury – Manchester (tas, kuris Vermonto valstijoje, nes miestelių tokiu pačiu pavadinimu Naujojoje Anglijoje yra ir daugiau). Susukome ne mažiau nei 1200 kilometrų, o vėliau mūsų dar laukė visos dienos kelionė per Niujorko valstiją iki Kanados, Niagaros krioklių ir Toronto.

Viena iš kelionės klaidų – iš anksto nepasidomėjome regiono keliais. Pasirodo, dauguma didžiųjų Naujosios Anglijos greitkelių yra mokami, tad reikia automobilyje turėti specialią įrangą, kuri leistų už juos susimokėti. Mes iki galo nesusikalbėjome su Sixt darbuotoja, iš kurios nuomojomės savo Nissan Sentra, tad galiausiai nusprendėme mokamų kelių vengti ir važiavome mažesniais keliukais, kas leido pro automobilio langą pamatyti ne vieną gražesnį ar ne tokį gražų miestelį, Trump’o palaikytojų plakatus (Naujoji Anglija tradiciškai palankesnė demokratams, tačiau palaikymo Bidenui matėme itin mažai) ir bent šiek tiek pajusti vietinio gyvenimo skonį.

Beje, taip pat verta paminėti, kad Naujojoje Anglijoje turizmo sezonas prasideda gegužę, o mes keliavome antroje balandžio pusėje. Pliusas – nedaug turistų, minusai – vėsesnis oras ir mažiau pramogų, o kai kuriose vietose – dar ir neištirpęs sniegas. Na, bet stengėmės mėgautis naujomis patirtimis ir per ilgai neliūdėjome.

Pažintis su istoriniu Bostonu, Masačusetso valstija

Susipažinti su Bostonu ir pagrindiniais jo istorijos įvykiais labiausiai padėjo pasivaikščiojimas Freedom Trail – maždaug keturių kilometrų ir 16 stotelių ant šaligatvio pažymėtas kelias per centrinę miesto dalį. Juo galima praeiti patiems ir paskaityti istorinėse lentose pateikiamą informaciją apie JAV Nepriklausomybės kovų laikotarpį arba prisijungti prie organizuojamų ekskursijų, kurias veda istoriniais rūbais pasipuošę gidai.

Mes kelią praėjome savarankiškai, pakeliui dar pasigūglinome ne iki galo aiškias istorines detales ir aplankėme keletą kitų iš anksto pasižymėtų vietų – labai fotogenišką vietą pavalgyti Faneuil Hall Marketplace, skaitytų knygų knygyną Brattle Book Shop ir gražiausia tituluojamą Bostono gatvelę Acorn street.

Pažintis su Harvardo studentų gyvenimu

O štai po vieną žymiausių pasaulyje universitetų – Harvardą – nusprendėme savarankiškai nevaikščioti ir už maždaug 22 eurus asmeniui prisijungėme prie studentų vedamų ekskursijų. Iš tiesų sužinojome nemažai dalykų apie prestižinio Ivy League universiteto studentų gyvenimą – kaip vyksta stojimas, kiek kainuoja mokslai (tikslaus skaičiaus jau nebepamenu, bet įvardyta suma buvo tikrai diiiiidelė), kaip atrodo semestras ir kiek tenka mokytis, o kiek – studentauti. Iki tol apie tai šiek tiek žinojau tik iš amerikietiškų serialų – pavyzdžiui, Gossip Girl.

Ekskursija apsiribojo valandos su trupučiu pasivaikščiojimu tarp universiteto pastatų, nė į vieno iš jų vidų nebuvome įleisti. Tad iš esmės ekskursijos sėkmė priklauso nuo to, koks paklius gidas ir ką jis papasakos.

Beje, tiek Harvardas, tiek jo kaimynas, geriausiai vertinamas pasaulio universitetas MIT – Masačusetso technologijos institutas – yra jau nebe Bostone, o Kembridže. Bet iki ten greitai ir patogiai nuveža raudonoji miesto metro linija.

Pažintis su viena populiariausių sporto šakų JAV – beisbolu

Iš Kembridžo keliavome tiesiai į vieną seniausių JAV beisbolo stadionų – Fenway Park. Nuo pat 1912 metų, kai buvo pastatytas, šis stadionas tarnauja kaip namų arena Bostono komandai Red Sox.

Bilietas į žaidimą su Los Andželo Angels vienam asmeniui kainavo 36 dolerius, bet dar prisidėjo įvairių mokesčių, tad galiausiai dviese susimokėjome 90 dolerių, nors tikrai buvo galima prasisukti ir pigiau pasirenkant kiek paprastesnes sėdėjimo vietas.

Beje, Bostono maratono savaitgalį Red Sox žaidžia pasipuošę specialiomis geltonai mėlynomis aprangomis, skirtomis pagerbti tiek patį maratoną, tiek miesto gebėjimą atsigauti po 2013-aisiais per jį įvykdyto teroro akto.

Kadangi beisbolą žiūrėjome pirmą kartą ir nelabai išmanėme žaidimo taisykles, suvalgę po tradicinį beisbolo užkandį – dešrainį – ir šiek tiek pasižvalgę, kas vyksta aikštelėje, išėjome tyrinėti paties stadiono erdvių o, galiausiai, nesulaukę pabaigos (devyni kėlinukai trunka maždaug tris valandas), išsiruošėme atgal į viešbutį, nes kitą dieną manęs laukė Bostono maratono iššūkis. Įspūdžius iš jo kviečiu skaityti čia.

Trumpas pasivaikščiojimas Marginal Way, Meino valstija

Šiauriausias mūsų kelionės tikslas buvo Akadijos nacionalinis parkas, tad išvažiavę iš Bostono patraukėme link jo. Tiesa, nusprendėme, kad per vieną dieną nuvažiuoti viso beveik penkių valandų maršruto nenorime, tad pakeliui apžiūrėjome keletą objektų. Pirmasis jų – trumpas, bet vaizdingas pasivaikščiojimo takelis Meino valstijoje, Ogunquit miestelyje – Marginal Way.

Vos kelių kilometrų asfaltuotas takelis palei vandenyną leis tiek pramankštinti kojas po pusantros valandos trukmės kelionės nuo Bostono, tiek atsipalaiduoti atsisėdus ant suolelio ir žiūrint į hipnotizuojančias vandenyno bangas, atsimušančias į uolėtą krantą.

Specialiai vien dėl pasivaikščiojimo čia nevažiuočiau, bet būnant netoliese užsukti verta – tikrai padarysite bent vieną nuotrauką, vertą įkelti į Instagram.

Fort Williams parkas ir Portland Head Light švyturys, Meino valstija

Meino valstija žinoma savo švyturiais – čia galima susidėlioti visą švyturių medžiojimo maršrutą, bet mes nusprendėme pamatyti bent vieną žymesį. Todėl užsukome į Fort Williams parką, esantį Portlando miesto pakraštyje, apžiūrėti Portland Head Light švyturio ir šiek tiek pasivaikščioti.

Švyturyje šiuo metu veikia muziejus, bet jis atidaromas gegužės pabaigoje ir veikia iki spalio vidurio, o į patį švyturio bokštą pakilti galima tik vieną kartą metuose specialaus renginio metu – šiemet tokią progą gavo 300 žmonių.

Fort Williams parko pavadinimas išduoda, kad šioje vietoje buvo kariniai įtvirtinimai – fortas. Jie buvo aktyviai naudojami tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų metu, bet vėliau dėl per didelių išlaikymo kaštų panaikinti, o forto teritorija pertvarkyta į parką, tinkamą pasivaikščioti, papiknikauti ar pavedžioti šunį.

Toliau judėdami link Bar Harbor miestelio šalia Akadijos nacionalinio parko (jis buvo mūsų kelionės perliukas, tad tikrai nusipelnė atskiro įrašo – bus!) dar užsukome į Portlandą, kur vietinėje kavinėje Holy Donut ragavome bulvines spurgas, Freeport miestelyje praleidome valandą, o gal net daugiau, turistine įranga prekiaujančio prekės ženklo L. L. Bean firminėje parduotuvėje, kur mane labiausiai pribloškė medžioklės reikmenų skyrius su didžiuliu ginklų asortimentu ir jaunųjų klientų laimikių nuotraukomis, o Damariscotta miestelyje jaukiame King Eider’s Pub degustavome vietinėje upėje auginamas austres.

Vaizdingas Kancamagus (The Kanc) kelias su kalnų vaizdais, Naujojo Hampšyro valstija

Kelias man neištariamu pavadinimu žadėjo lankomų objektų gausą ir galimybę pasivaikščioti beveik kalnuose, nes vidutinis vietovės aukštis siekia maždaug kilometrą virš jūros lygio. Realybėje viskas buvo kiek sudėtingiau – kadangi objektai aukščiau, kai kur dar buvo išlikusi jau kiek aptirpusi sniego danga, kuri amerikiečiams atrodo pavojinga, dėl ko jie uždaro link objektų vedančius takelius arba šalimais esančias automobilių stovėjimo aikšteles.

Bet apie viską nuo pradžių. Pasiekę Conway miestelį Naujojo Hampšyro valstijoje aplankėme Saco Ranger Station – mums jis atstojo informacijos centrą, tad ten už penkis dolerius įsigijome vienos dienos automobilio stovėjimo bilietą, leidžiantį palikti automobilį Kancamagus kelio stovėjimo aikštelėse be papildomų rūpesčių. Taip pat pasiėmėme brošiūrą su lankytinų objektų žemėlapiu (paskui supratome, kad tai tikrai buvo geras sprendimas, nes mobiliojo telefono navigacija veikė tikrai ne visą laiką) ir pajudėjome pirmyn.

Vaizdingasis Kancamagus kelias tęsiasi apie 55 kilometrus iki Lincoln miestelio. Internetai sako, kad kelias populiariausias rudenį, kai žmonės važiuoja čia pažiūrėti į rudens spalvomis nusidažiusį Baltuosius kalnus (White Mountains) dengiantį mišką. Bet ir kitu metu verta čia apsilankyti, nes pakeliui galima pasivaikščioti ir pasigrožėti kalnų vaizdais, apžiūrėti dengtus medinius tiltus ir pamatyti net keturis krioklius.

Pirmasis mūsų sustojimas – Boulder Loop Trail – buvo kojų pramankštinimas po daugiau nei keturių valandų sėdėjimo automobilyje. Ir, tiesą sakant, tai buvo kiek nuvilianti patirtis, nes ėjome ilgiau negu tikėjomės (beveik 7,5 kilometro nužygiavome per kiek daugiau nei 2,5 val.), o labai įspūdingų vaizdų nepamatėme. Užtat kompaniją mums beveik nuolatos palaikė vienas ar kitas burundukas, šnarinantis lapus. Tiesa, dar iki takelio pradžios kirtome upę mediniu dengtu tiltu – Albany Covered Bridge – ir sužinojome, kad tokie tiltai buvo labai populiarūs tarp Naujosios Anglijos naujakurių, nes stogas ilgiau apsaugodavo tilto konstrukcijas ir medieną nuo dažnai besikeičiančio oro sąlygų.

Kitas sustojimas – Rocky Gorge Scenic Area – ten pasiklausėme kalnų upės šniokštimo ir pasigrožėjome jos galia. Tačiau daugiau įspūdžių patyrėme trečiajame sustojime – Sabbaday Falls – kur, kaip ir sako vietos pavadinimas, pamatėme krioklį. Tiesa, iki jo reikėjo nueiti apsnigtu ir apledėjusiu takeliu – niekam nesakykit, bet darėme tai pažeisdami taisykles ir rizikuodami gauti baudą, nes oficialiai takas, vedantis link krioklio ir aplink jį, buvo uždarytas dėl vis dar žieminių oro sąlygų.

Pakeliui dar buvo gražių sustojimo aikštelių su panoraminiais vaizdais ir daugiau pasivaikščiojimo takelių, bet oras mūsų nelepino, tad ilgai neužtrukome. Pakeliui link savo nakvynės Lincoln miestelyje matėme, kad ši kelio dalis populiari žiemą, kai veikia slidinėjimo trasos.

Internetai taip pat pasakoja, kad Kancamagus kelyje yra labai didelė tikimybė pamatyti briedį. Mums, deja, nepavyko.

Traukinukas, keliantis į Vašingtono kalną, Naujojo Hampšyro valstija

Aukščiausia Baltųjų kalnų viršukalnė – Vašingtono kalnas. Tiesa, jo aukštis nėra labai įspūdingas – 1917 metrų, tačiau ši viršūnė garsėja itin ekstremaliomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, ilgą laiką būtent ten užfiksuotas vėjo greitis buvo laikomas pasaulio rekordininku.

Pakilti į Vašingtono kalną yra keletas būdų, bet mes pasirinkome traukinuką – Mount Washington Cog Railway – kuris ten kopia nuo 1869-ųjų metų. Geležinkelis, vedantis į kalną, yra antras pagal statumą visame pasaulyje – įkalnė vidutiniškai yra 25% statumo, o stačiausioje vietoje siekia 37%. Kad traukinukas tikrai įvažiuotų į tokią įkalnę, reikėjo ir specialių technologijų – prie įprastinių bėgių yra papildomas krumplinis bėgis, į kurį kabinasi traukinio varantysis krumpliaratis. Dėl to ir greitis nėra įspūdingas – vos 4,5 km/val. į viršų ir maždaug 7,5 km/val. žemyn.

Balandžio 20 dieną traukinuko išvykimo stotyje mus pasitiko 0 laipsnių pagal Celsijų temperatūra, rūkas ir šlapdriba. Labai džiaugėmės, kad turėjome šiltesnius batus ir daugiau rūbų, kuriuos galėjome susisluoksniuoti ant savęs, bet ne taip gerai pasiruošusiems čia pat yra suvenyrų parduotuvė, kur galima įsigyti tiek šiltą džemperį, tiek kepurę ar pirštines.

Šaltuoju laikotarpiu traukinuku kylama ne į pačią kalno viršūnę, o iki maždaug jo vidurio – Waumbek Station. Pakeliui gidas papasakojo tiek apie traukinio istoriją, tiek apie veikimo principus, tiek apie tai, ką galėtume pamatyti už lango, jeigu vaizdo neribotų rūkas. Stotyje, kuri atrodė tiesiog kaip keli mediniai nameliai, mūsų laukė karštos kavos ir kakavos termosai bei besikūrenantis lauželis, ant kurio buvo galima išsikepti zefyrų ir taip praleisti maždaug pusvalandžio atstovėjimą.

Mes dar pabandėme šiek tiek pakopti į kalną palei bėgius, kad suprastume kalno statumą – judėti tikrai nebuvo labai lengva.

Tokia kelionė, kuri jau su vietinio muziejaus ir suvenyrų apžiūra bei pakilimu ir nusileidimu, užtruko apie pusantros valandos vienam asmeniui kainavo 57 dolerius. Bilietus pirkome iš anksto internetu čia – tokiu metų laiku traukinukas nebuvo pilnas, bet suprantu, kad vasarą čia lankosi nemažai žmonių. Vertinčiau kaip brangoką pramogą, na, bet vis tiek ji buvo ganėtinai įdomi.

Vienas gražiausių krioklių Naujojoje Anglijoje – Moss Glen Falls, Vermonto valstija

Dar viena kalnais apdovanota valstija mūsų kelionėje – Vermontas. Čia grožėjomės Žaliaisiais kalnais (Green Mountains) ir nedideliais miesteliais, kurie žiemą tampa slidinėjimo entuziastų rojumi. O štai pavasarį, kai nutirpsta sniegas, Vermonte galima pamatyti aukščiausią valstijos krioklį (26 metrai, bet vis tiek ganėtinai įspūdinga!) – Moss Glen Falls – visoje jo didybėje.

Ganėtinai juokinga, bet Vermonto valstijoje yra net du kriokliai tokiu pačiu pavadinimu. Mes lankėme tą, kuris yra visiškai šalia Stowe miestelio.

Nuo automobilių stovėjimo aikštelės reikėjo šiek tiek paėjėti mediniu taku, bet pakeliui galėjome apžiūrėti bebrų išmintus takelius ir jų namus, o tuomet įėjus į miškelį prieš akis atsivėrė įspūdingas krioklio vaizdas. Visiškai neironizuoju, man ši vieta buvo viena gražiausių per visą kelionę.

Apsilankymas Ben&Jerry’s ledų gamykloje, Vermonto valstija

Už maždaug 6 eurus žmogui galima apsilankyti ekskursijoje po Ben&Jerry’s ledų gamyklą Waterbury miestelyje, Vermonto valstijoje. Internetai sako, kad tai pirmoji šio prekės ženklo ledų gamykla ir vienintelė, kuri yra atvira publikai.

Nors ekskursija trunka vos pusvalandį ir yra labiausiai orientuota į jaunesnius lankytojus, per ją galima tiek sužinoti istorinius faktus apie įmonės įkūrėjus ir prekės ženklo istoriją (rodomas trumpas video filmukas), tiek pamatyti technologines subtilybes (iš antrojo aukšto žiūrima į ledų gamybos cechą ir ten vykstančius procesus), tiek, žinoma, paragauti pačios produkcijos (į ekskursijos kainą įtrauktas vienas ledų ir vienas jų priedų paragavimas).

Bilietus į turą po gamyklą pirkome iš anksto internetu čia.

Po ekskursijos laukė didelė ir tikrai įdomi suvenyrų parduotuvė, o tuomet ir galimybė nusipirkti bei paragauti daugiau ledų. Laukiančiųjų eilė buvo kosminio ilgio, bet net tiek laiko man neužteko galutinai ir tvirtai apsispręsti, kokių ledų dar norėčiau padegustuoti, nes pasirinkimas buvo didžiulis.

Tuomet ir supratau, kad Lietuvoje mes turime labai nedaug skonių pasirinkimo, nes europiečiams ledus gamina ir siunčia gamykla Nyderlanduose, kur atkeliauja populiariausieji receptai. O štai JAV rinkoje įmonė linkusi labiau eksperimentuoti ir bandyti įvairias skonių kombinacijas. Kartais iš to nieko gero neišeina ir ledai netampa populiarūs, bet mokama pasijuokti ir iš nesėkmių – Vermonto gamyklos kieme yra ledų skonių kapinės, kurias taip pat galima apžiūrėti.

Tiesa, dabar į šiuos ledus pasižvalgau dažniau ir nors nebuvau jų gerbėja, jau esu išsirinkusi vieną skonį, kuris man labai prie širdies ir kurį galima rasti didžiosiose Lietuvos parduotuvėse – Netflix and Chilll’d – žemės riešutų kremo ledai su sūriai saldžių riestainiukų (pretzelių) įdaru ir šokoladinio pyrago gabaliukais.

Naujosios Anglijos atmosferą man dabar geriausiai atspindi serialas Gilmore Girls, kurį peržiūrėjau šį rudenį. Galvoju, kad buvome apsistoję labai panašiame viešbutėlyje, kokį turėjo ir Lorelai, viena pagrindinių serialo veikėjų. Mūsų aplankytasis Seaside Inn buvo įsikūręs beveik paplūdimyje – vandenyną matėme pro savo kambario langą, o antro aukšto terasėlėje buvo džakuzi, kurioje galėjome išsimaudyti (taip ir padarėme!). Nors pusryčių meniu nebuvo labai gausus, gavome šviežiai keptų keksiukų su mėlynėmis.

O ir aplinkui pusryčiavę žmonės man dabar atrodo lyg nužengę iš TV ekrano – iš nugirstų pokalbių buvo galima spręsti, kad poilsis mažuose Naujosios Anglijos miesteliuose yra neatsiejama jų atostogų dalis.

Apskritai, Naujoji Anglija siūlo nemažai įdomių dalykų – tiek vandenyno pakrantę su įvairiomis vandens pramogomis ir net banginių stebėjimo galimybe atitinkamu sezonu, tiek kalnų takelius slidinėti ar žygiuoti, tiek miškus stebėti gyvūnus (galima rasti net organizuojamų naktinių išvykų, kurios garantuoja, kad pamatysite bent vieną briedį), tiek miestelius gerti kavą, degustuoti skanėstus (pavyzdžiui, klevų sirupą Vermonte) ar tiesiog stebėti aplinką. O keliaujant per skirtingas valstijas įdomu ir jų skirtumus pastebėti – pavyzdžiui, sužinojome, kad Naujajame Hampšyre važiuojant automobiliu nė vienam asmeniui nėra privaloma prisisegti saugos diržo. Ou jė.

Internetai sako, kad šį regioną reikia lankyti rudenį, kai vaizdinguose maršrutuose galima grožėtis spalvotais medžių lapais. Mums, patiriantiems keturis metų laikus ir matantiems įspūdingas rudens spalvas savo šalyje, amerikietiškas ruduo galbūt tokio didelio įspūdžio ir nepaliktų, bet gal reikėtų pasitikrinti? 😉

Tiesa, galiu pasakyti, kad ir pavasarį Naujoji Anglija visai neblogai atrodo. Ypač tuomet, kai neišsikeli sau per didelių lūkesčių, pasirenki kelionės prioritetus, pasiimi papildomą šiltų rūbų komplektą, o šalimais turi patį geriausią kelionės partnerį.