Norėjau šį įrašą pradėti nuo teiginio, kad Andalūzijos regionas pastaruosius dvejus metus yra tikras hitas tarp Lietuvos keliautojų, bet niekur neradau tai patvirtinančios statistikos – ups! Tad sakau taip – mano socialinių tinklų burbule tikrai ne vienas ir ne du žmonės džiaugėsi savo atostogomis Ispanijos pietuose. Tad, kol 2025-iesiems net trys oro linijų bendrovės – airBaltic, Ryanair ir Wizzair – siūlo tiesioginius skrydžius iš Vilniaus ir Kauno į Malagą, siūlau pasvarstyti apie kelionę, per kurią galima tiek pagulėti prie jūros, tiek pasivaikščioti po kalnus, tiek pasidairyti po dailius baltus miestelius, tiek skaniai ir nebrangiai pavalgyti ir išgerti.

Visus šiuos dalykus darėme ir mes, kai dvi gegužės-birželio savaites 2023-aisiais keliavome po Andalūziją leisdami savo medaus mėnesį po ispaniška saule.

Įspūdžius iš pirmosios kelionės savaitės maršrutu Malaga – Caminito del Rey – Setenil de las Bodegas – Ronda – Barbate – Cadiz rasite čia. Antrąją savaitę tikrai nesustojome ir keliavome toliau: Jerez de la Frontera – Sevilija – Cordoba – Granada – Nerja – Malaga.

Jerez de la Frontera

Buvome suplanavę čia praleisti nelabai daug laiko, tačiau turėjome nusimatę dvi veiklas būtent šiame mieste – paragauti chereso ir pamatyti flamenko.

Jau vien miesto pavadinimas rodo, kad cheresas – ispaniškas stiprintas vynas – yra kilęs būtent iš čia. Tiesa, šalimais yra dar du miestai, kurie sudaro visą chereso trikampio regioną, tad tik čia gaminamas vynas turi teisę vadintis cheresu (taip pat kaip šampanas yra tik iš Šampanės regiono Prancūzijoje).

Apie šio vyno gamybos technologiją papasakoti negaliu – geriausia Jerez de la Frontera nueiti į vyninėse organizuojamas ekskursijas su degustacijomis. Mums, deja, nepavyko to padaryti, tad vyną degustavome savarankiškai viename iš miesto barų. Nors paragavome kelių skirtingų rūšių, abiems labiausiai patiko saldžiausia jo versija, gaminama iš Pedro Ximenez vynuogių.

Pridegustavę chereso patraukėm į Puro Arte teatrą žiūrėti flamenko. Nors galimai žodis žiūrėti nėra pats tinkamiausias šiuo atveju, nes flamenko reikėtų patirti. Ir tikrai, tiek nuo muzikos, tiek nuo šokių mano oda ėjo šiurpuliukai. Na, gal prisidėjo ir dar viena taurė chereso, kurią gavome prisėdę prie savo staliuko.

Mūsų pasirinkimas vakarui – kiek daugiau nei valandą trukęs flamenko šou ir taurė gėrimo – žmogui kainavo 30 eurų. Mano nuomone, patirtis buvo verta kiekvieno cento. Teatras dar siūlė ir opcijas su užkandžiais ar visa vakariene, gal ir verta, bet tuomet reikia vietoje būti kiek anksčiau iki prasidedant šou, nes valgyti, kol prieš akis šoka ir dainuoja talentingi artistai, būtų kiek nesmagu.

Sevilija

Į Seviliją atvykome sekmadienį kaitinant daugiau nei 30 laipsnių karščiui ir vienintelis dalykas, kurį tądien galėjome nuveikti – susirasti vietinį barą, kuriame rodė F1 lenktynes. O tada iki pat vakaro laiką leidome kondicionuojamame airBnB butuke žiūrėdami Netflix‘ą ir išlindome tik vakarienės.

Užtat kitą dieną, kai oro temperatūra ir toliau siekė maždaug 33 laipsnius karščio, išėjome pažindintis su gražiausiomis Sevilijos vietomis, kurių šį kartą buvo trys:

Torre del Oro – gynybinis ir apžvalgos bokštas upės pakrantėje, kitaip vadinamas Aukso bokštu (nes kažkada jis buvo padengtas aukso plytelėmis). Dabar čia įsikūręs nedidelis jūrininkystės muziejus, pristatantis Ispanijos pasiekimus šioje srityje. Vis dėlto iš čia į savo keliones išplaukė tiek Kristupas Kolumbas, tiek Vasko de Gama (taip taip, jų laivai visų pirma per Ispaniją plaukė upe, tik tada išplaukė į jūrą ir vandenyną).

Muziejaus kaina asmeniui vos 3 eurai, tai visai verta juos sumokėti ir pamatyti šitą istorinę vietą iš vidaus.

Plaza de España – Ispanijos aikštė – viena įspūdingiausių Sevilijos vietų, kurioje pristatomos visos Ispanijos provincijos. Jų simboliai, žemėlapiai ar kitokie konkrečias vietoves atspindintys paveikslėliai sudėlioti iš spalvotų plytelių.

Aikštė palieka įspūdį savo dydžiu ir tuo, kad čia įrengtame fontane-tvenkinyje-kanale (net nežinau, kaip tiksliai tai įvardyti), galima paplaukioti valtele.

Royal Alcazar – seniausi Europoje valdovų rūmai, kuriais iki šiol naudojasi karališkoji šeima. Bevaikštant po didžiulius rūmus nuo skirtingų architektūrinių stilių, kurie susipina menėse, koridoriuose, kiemeliuose ir soduose, tiesiog raibsta akys.

Jeigu žiūrėjote serialą Game of Thrones, matėte šių rūmų fragmentus, nes ši lokacija buvo pasirinkta kaip Martelių šeimos gyvenamoji vieta.

Turistinio įkarščio sezonu bilietus į rūmus vertėtų pirkti iš anksto oficialiame interneto puslapyje pasirenkant konkretų dienos laiką. Kaina suaugusiajam – 15,5 eurų. Mes patys išlaukėme, kol turistų eilė prie įėjimo nebus labai ilga ir nusipirkome bilietus vietoje.

Sevilija – didelis miestas, tad ir objektų, kuriuos būtų galima apžiūrėti, čia yra daug. Pro kai kuriuos – pavyzdžiui, didžiausią medinę konstrukciją pasaulyje Metropol Parasol ar 14-ame amžiuje pastatytą gotikos stiliaus Sevilijos katedrą – tik praėjome ilgiau neužtrukdami, nes nebeturėjome laiko/noro/jėgų jų lankyti.

Beje, Sevilijoje atradome labai fainą kavinukę Orfeo, į kurią ėjome pusryčiauti abudu rytus šiame mieste – už šviežias apelsinų sultis, kavą ir sumuštinius bei bandeles dviems mokėjome ne daugiau kaip 10 eurų.

Cordoba

Mielai dar kartą sugrįžčiau į Cordoba, kad galėčiau patyrinėti šį miestą atidžiau, nes šį kartą tik prabėgomis apžiūrėjome žymiausias jo vietas ir kiek pasisukinėjome po senamiestį. Galbūt grįžti atgal vilioja ir tai, kad būtent čia pamačiau man įspūdingiausią kelionės objektą – Mezquita – t. y. katedra, kuri prieš tapdama krikščionių bažnyčia buvo mečetė. Ir ne bet kokia mečetė, o didžiulė mečetė, kuri buvo svarbiausias religinis statinys po Mekos.

Įėjus į katedrą pasitinka didžiulė erdvė, pilna raudonai paspalvintų arkų, kurios vis ilgiau žiūrint pradeda kurti optines iliuzijas ir užhipnotizuoja. Pastato viduryje įterpta bažnyčios erdvė, kuri taip pat ganėtinai įspūdinga, bet prieš musulmoniškąją dalį vis tik nublanksta.

Bilieto į Mezquita kaina asmeniui – 13 eurų.

Visame Cordoba mieste susipina jo valdytojų – romėnų, maurų ir krikščionių – palikimas ir būtent tai daro miestą išskirtiniu ir maloniu pasivaikščioti.

O kalbant apie pasivaikščiojimus, pavažiavus maždaug valandą nuo Cordoba miesto galima pasiekti dar vieną baltąjį Andalūzijos miestelį – Zuheros – šalia kurio mums Alltrails programėlė parodė įdomų pasivaikščiojimo takelį Cañón del Río Bailón. Tą rytą, kai išsiruošėme ten, lijo, bet kai pasiekėme programėlėje nurodytą automobilių stovėjimo aikštelę, lietus baigėsi ir debesys prasisklaidė, o oras vis tiek buvo maloniai šiltas, tad išsiruošėme į 12 kilometrų nuotykį.

Tiesa, galiausiai suvaikščiojome 14 laimingų kilometrų, nes po malonaus prasiėjimo kalnų keliukais (kuriuose slėpėsi 606 vertikalių metrų ir daug gražių vaizdų), nusileidome į patį miestelį ieškoti maisto. Tad galiausiai vaikščiodami Zuheros ir aplink jį užtrukome 3 val. 50 min.

Granada

Iš pirmo žvilgsnio Granada pasirodė kaip šurmuliuojantis jaunas miestas – galbūt taip nutiko dėl to, jog apsistojome pigiame viešbutėlyje miesto centre, o mūsų kambarys buvo tiesiai virš gatvės su keliais ilgai dirbančiais barais.

Mieste realiai praleidome mažiau nei pusantros dienos ir turėjome du tikslus – aplankyti žymųjį Alhambra rūmų kompleksą ir atsipalaiduoti arabiškose pirtyse.

Hammam al Andalus radau ieškodama geriausių atsiliepimų apie arabiškas pirtis Granadoje. Už hamamo patirtį dviems sumokėjome 135 eurus – už tiek gavome pusantros valandos laiko pirčių ir įvairaus dydžio baseinų zonoje bei masažą. Įdomu tai, kad visą laiką pirtyse buvo raginami laikytis tylos – kai kelis kartus garsiau nusijuokėme, buvome sudrausminti palei baseinus vaikštančių prižiūrėtojų.

Į pirtis vienu metu įleidžiama grupė žmonių, skirtingų procedūrų savininkai pažymimi skirtingų spalvų apyrankėmis, o pirties prižiūrėtojai reguliuoja eismą ir stebi, kad visi lankytojai savo procedūras gautų jiems tinkamiausiu laiku. Pavyzdžiui, mes į savo masažą buvome pakviesti kažkur po 45 minučių pasimirkymo pirtyse.

Iš šios patirties nuotraukų neturiu, tačiau tikrai labai rekomenduoju išbandyti patiems.

Alhambra – vienas seniausių ir įspūdingiausių objektų, kuriuos pamatėme per visą savo Andalūzijos kelionę, trukusią dvi savaites. Turbūt tą patį galvoja ir visi milijonai turistų, kurie kasmet kopia į kalną ir lėtu žingsniu tyrinėja į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus milžiniškus maurų rūmus bei parką, kurie šioje vietoje įsikūrė dar 13-ame amžiuje.

Nors iš lauko rūmai neatrodo labai įspūdingai, vietomis jų islamiškos architektūros interjeras tikrai užgniaužia kvapą. Tiesa, nesinori apie šią vietą daugžodžiauti – patys buvome šiek tiek skeptiški dėl to, ką rūmuose pamatysime, bet iš komplekso išėjome po daugiau nei trijų valandų tyrinėjimo ir prireikė šiek tiek laiko, kad atsigautume nuo pamatytų detalių.

Bilietus į Alhambra reikia pirkti iš anksto oficialioje svetainėje – mes tai padarėme likus dviems mėnesiams iki kelionės. Aplankyti visą rūmų ir parko kompleksą kainuoja 18 eurų (tiesa, pridedamas kažkoks papildomas mokestis, tad man galutinė kaina žmogui buvo 18,55 Eur). Iš anksto reikia pasirinkti įėjimo į Nasrid Palace laiką ir verčiau ten nevėluoti, o dar geriau – ateiti kiek anksčiau, nes veikiausiai teks pastovėti eilėje. Taip pat prie įėjimo prašoma parodyti asmens dokumentą, tad nepalikite jo viešbutyje.

Kita miesto dalis, kuri man paliko didelį įspūdį – Sacromonte rajonas – nuo seno jame įsikūrę romai (čia jie vadinami gitanos, mums įprasčiau būtų čigonai). Būstai čia buvo tiesiog iškalti ir įrengti kalno olose. Bevaikštinėdami aukštyn-žemyn vedančiomis rajono gatvelėmis radome ir namuką, į kurį buvo galima užeiti susimokėjus vieną eurą, bet yra ir muziejus, kuriame galima plačiau susipažinti su gitanos kultūra ir istorija.

Praėjus metams nuo šios kelionės perskaičiau Lucindos Riley knygą Mėnulio sesuo, kurioje pasakojama tiek apie gyvenimą šiame rajone, tiek apie čia labai populiarų flamenko. Tai net šiek tiek pasigailėjau, kad tų detalių nežinojau anksčiau, nes turbūt būčiau į veiklų Granadoje sąrašą įtraukusi ir flamenko pasirodymą.

Taip pat Sacromonte rajone rasite daug apžvalgos aikštelių, iš kurių atsiveria nuostabūs vaizdai į Alhambra kompleksą.

Granada yra Siera Nevada kalnų papėdėje, tad vos išvažiavus iš miesto jau galima vaikščioti įvairaus sudėtingumo kalnų takeliais. Mes pasirinkome Ruta de los Cachorros de Monachil trail’ą, kuris, pasirodo, yra ganėtinai populiarus dėl įspūdingų vaizdų – upės tarpeklio aukštomis akmeninėmis sienomis ir kabančių tiltų.

Kiek daugiau nei 8,5 kilometro suvaikščiojome greičiau nei per 2,5 valandos (vertikalių metrų šį kartą buvo tik 390), nors sunkumų pakeliui kilo tiek dėl didesnių moksleivių grupių, siauruose takeliuose sudariusių kamščius, kuriuos norėjome aplenkti, tiek dėl paties tako ypatumų – kai kuriose vietose praėjimas itin siauras, tad norint nenusiridenti į upę, reikia prisilaikyti metalinių rankenų, įrengtų tiesiai akmenyje. Bet tokie tako ekstremalumai tik suteikė daugiau įspūdžių.

Nerja

Na, o paskutinė atostogų ir medaus savaičių dalis buvo praleista kaitinantis prie jūros – tam pasirinkome Nerja miestelį. Kaip ir didžiojoje dalyje Costa del Sol (lietuviškas atitikmuo būtų saulėtasis krantas), taip ir čia didžiąją lankytojų dalį sudaro britai. Prie to jau prisitaikė ir vietiniai – kai kurios kavinės kviečia užsukti išgerti popiečio arbatėlės, o gatvėse kabo teisininkų, galinčių padėti įsigyti nekilnojamąjį turtą, reklaminiai plakatai.

Pats iš savęs miestelis nepasirodė kažkuo ypatingas – daug restoranų, siūlančių ragauti šviežių jūros gėrybių, daug triukšmingų barų, daug gatvės prekeivių, siūlančių skėčius nuo saulės, maudymosi kostiumėlius ar rankšluosčius ir daug žmonių paplūdimyje arba miestelio promenadose. Ispaniška Palanga ar Šventoji, tik su smarkiai šiltesne jūra. Bet būtent tos šiltesnės jūros ir norėjosi paskutinėmis atostogų dienomis, tad praleidome paplūdimyje vieną popietę ir vieną rytą, iki kol neprireikė judėti atgal link Malagos ir oro uosto.

Bet iš pradžių pavažiavome dar kelis kilometrus į kitą pusę ir aplankėme dar vieną gamtos objektą – Nerjos urvą, t. y. vieną didžiausių tokių urvų Ispanijoje. Nusileidus po žeme galima apžiūrėti per daugelį metų susidariusias įspūdingas stalaktitų ir stalagmitų formacijas. Tiesą sakant, urvas nėra tiesiog urvas, nes po žeme pasislėpusios ištisos salės ir galerijos, kurias tyrinėjant galima čia praleisti ir pusdienį.

Įprastinio bilieto į Cuevo de Nerja kaina – 15,5 eur, bet galima pasirinkti ir kitokių variantų, pavyzdžiui, papildomai aplankyti vietinį muziejų arba užsisakyti transportą (turistinį traukinuką) iš Nerja miestelio iki urvų ir atgal. Oficiali interneto svetainė, kurioje bilietus galima įsigyti iš anksto nurodžius pageidaujamą vizito laiką yra čia.

Paruošta urvo lankymo infrastruktūra signalizuoja, kad čia galimos eilės, tad bilietu pasirūpinus iš anksto, vizitas būtų ramesnis. Tiesa, verta papildomai turėti keletą grynųjų eurų susimokėti už automobilio stovėjimą.

Ką dar norėčiau pridurti?

Grįžusi namo po šios kelionės sakiau sau, kad kitą kartą norėčiau daugiau laiko praleisti vienoje vietoje, kad nereikėtų keisti tiek daug nakvynės vietų. Bet dabar, kai praėjo kiek daugiau laiko, svarstau, kad nelabai ką pasiryžčiau išbraukti iš susidaryto maršruto – iš esmės visur patiko, o ir važinėjimo nuo vieno iki kito objekto nebuvo tiek daug, pabūta tiek prie jūros, tiek (beveik) kalnuose. Taip, nuolatinis judėjimas šiek tiek vargina, todėl verta pasiplanuoti daugiau poilsio akimirkų.

Taigi skriskit į Andalūziją – tikrai bus gerai!