Tarp daugelio dalykų, kuriais yra žymios Jungtinės Amerikos Valstijos, tikrai ne paskutinę vietą užima gamtos monumentai ir nacionaliniai parkai. Tiesa, man atrodo, kad Lietuvoje mes geriausiai žinome tuos, kurie yra Vakarinėje pakrantėje, pvz., Didžiojo kanjono, Sekvojų ar Mirties slėnio. Tačiau pradėjusi planuoti, kur eisime pasivaikščioti besilankydami JAV Rytinėje pakrantėje ir Naujosios Anglijos regione, atradau Acadia nacionalinį parką, kuris pakliūna į lankomiausių šalies nacionalinių parkų dešimtuką.

Meino valstijoje įsikūręs parkas, kurį per metus aplanko daugiau nei keturi milijonai žmonių, pristatomas kaip vandenyno ir kalnų susitikimo taškas, tad nereikia rinktis, ką mėgsti labiau – būti prie vandens ar kalnuose – šiame parke tai lengvai suderinama.

Realiai Acadia nacionaliniame parke mes praleidome tik vieną dieną, tad dienotvarkė buvo ganėtinai įtempta ir turininga – tiesa, ji pakartojama visiems, kurie turi energijos žygiuoti ir džiaugtis gražiais vaizdais bei nebijo anksti keltis.

05:00 – saulėtekis ant Cadillac kalno

Nuo spalio iki kovo mėnesio pirmieji Jungtinėse Amerikos Valstijose naują dieną ir tekančią saulę pasitinka tie žmonės, kurie stovi ant Cadillac kalno. Saulėtekio stebėjimas yra viena populiariausių pramogų visame parke. Iš tiesų, ji tokia populiari, kad šiltuoju metų laikotarpiu (2025-aisiais nuo gegužės 21 d. iki spalio 26 d.) už šešis dolerius reikia iš anksto įsigyti specialų transporto leidimą ir rezervuoti konkretų laiką atvažiuoti į kalno viršūnę.

Mes parke lankėmės balandžio mėnesį, tad leidimo nereikėjo, užteko 4:45 val. pakilti iš lovos, apsivilkti visus turimus šiltus rūbus, hostelyje pagriebti arbatos išsinešti ir iš Bar Harbor miestelio, kuriame buvome apsistoję, jau šviesėjant dangui per 15 minučių nuvažiuoti ant kalno. Tiesa, žmonių net ir ne sezono laikotarpiu sutikome ganėtinai daug.

Matyti virš vandens patekančią saulę buvo kiek neįprasta, juk mes įpratę saulę vakarais nuleisti į jūrą, tačiau vaizdas buvo toks pat gražus.

08:30 – pusryčiai

Po saulės pasitikimo grįžome į savo viešbutuką dar kelias valandas pamiegoti, o tuomet jau pradėjome ieškoti pusryčių. Tikrus amerikietiškus pusryčius gavome Everyday Joe’s, bet sezono metu atsidaro ir daugiau vietų. Pvz., Jordan’s restoranas dirba nuo penktos valandos ryto ir kepa blynus su mėlynėmis – vietinių pasididžiavimą.

09:30 – žygiavimas pasirinktu Acadia takeliu

Mūsų tikslas buvo sumiksuoti kelis šalimais esančius takus ir pamatyti skirtingus Acadia nacionalinio parko veidus, tad pasirinkome The Beehive Trail + The Bowl Trail + The Ocean Path.

Beehive trail – nelabai ilgas, bet ganėtinai status pasivaikščiojimas, kuris vietomis tapo tikru kopimu į akmenines sienas čia įrengtomis kopėčiomis (nors gal kopėčios yra kiek per stiprus žodis toms metalinėms rankenėlėms). Iš pradžių galvojau, kad kilti jomis bus baisu ir reikės daug rankų jėgos save išlaikant vertikalioje padėtyje, bet iš tiesų, viskas pavyko kuo puikiausiai ir net smarkiai nepavargau.

Takas nerekomenduojamas bijantiems aukščio, nes jame yra ne tik kopetėlių, bet ir siaurų akmeninių atbrailų, kurias reikia pereiti. Tai dar kartą pasidžiaugėme, kad keliaujame ne sezono metu, nes nesutikome daug kitų žygeivių ir nereikėjo laukti, kol priekyje einantis žmogus užsiropš į viršų.

Vaizdą į vandenyną įvertinome 10 balų iš 10-ies.

Į kalno viršų pakilę Beehive takeliu žemyn nusileidome kitu – The Bowl trail – jis mus dar nuvedė iki ežerėlio, kuris ir vadinasi The Bowl (lietuviškai – dubuo). Šiek tiek paėjome jo krantu, vėliau mišku, o galiausiai akmenų taku grįžome į mūsų pasivaikščiojimo pradžią.

Abu takai sudaro gražų ratuką, kurio ilgis siekė vos tris kilometrus. Tai net neskubiu žingsniu (vis dėlto aš prieš kelias dienas buvau nubėgusi sunkų maratoną, tad kojų raumenys man tai skausmingai primindavo) su pastoviniavimais ir pasigrožėjimu atsiveriančiais vaizdais užtrukome mažiau negu 1,5 valandos.

Po to aplankėme smėlio paplūdimį (Sand Beach) – saulutė maloniai kaitino, tad radome ir besideginančių ir vandenyje braidančių žmonių. Tiesa, jutiminė temperatūra tuo metu dar vargiai kilo virš 13 laipsnių, tad aš net savo kepurės nebuvau nusiėmusi…

Tuomet patraukėme taku palei Atlanto vandenyną – the Ocean Path. Iš čia atsivėrė dramatiški vaizdai į uolėtą pakrantę ir bangas kažkur žemai apačioje. Pasikalbėdami su medžiuose lakstančiomis voverėmis ir pastoviniuodami pakramsnoti pasiimtų skanėstų nuėjome iki vietos, vadinamos Thunder Hole. Internetai sako, kad prieš prasidedant potvyniui, kai bangos pasisuka į šią įlanką ir joje dūžta, galima išgirsti garsą, panašų į griaustinį. Nors bangų buvo, tačiau jokių stiprių garsų neišgirdome, tad tuo pačiu taku grįžome prie automobilio.

Palei Ocean Path eina ir automobilių kelias (Park Loop Road), tad nenorint žygiuoti arba taupant laiką iki Thunder Hole galima ir pavažiuoti. Pakeliui yra ir kelios automobilių stovėjimo aikštelės, kad būtų paprasčiau pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais.

Visas mūsų pasivaikščiojimas su pailsėjimais užtruko maždaug keturias valandas, nuėjome beveik 10 kilometrų.

14:00 – pietūs

Acadia nacionaliniame parke vietų pavalgyti nėra labai daug. Tiksliau, jeigu norisi papiknikauti – prašom, tikrai rasite, kur tai padaryti. Tačiau restoranas čia yra tik vienas – Jordan Pond House Restaurant – ir jis dirba tik sezono metu, t. y. nuo gegužės vidurio iki spalio pabaigos.

Važiuoti atgal į Bar Harbor, kur buvome apsistoję, nelabai norėjome, tad panagrinėję žemėlapį atradome Northeast Harbor miestelį ir vienintelį tuo metu ten veikusį restoraną The Nor’Easter Pound & Market. Nors jis taip pat vis dar ruošėsi sezonui ir tvarkė terasą, bet paserviravo mums Naujosios Anglijos trintos moliuskų sriubos ir tacos su žuvimi. Buvo žmonių, kurie ragavo dar vieną vietinę maisto įžymybę – omarą, bet mes šį potyrį pasilikome vakarienei.

15:30 – dar vienas pasivaikščiojimas Acadia takeliais

Atgavę jėgas nusprendėme dar šiek tiek pažygiuoti ir užkopti į vieną iš kalvų-kalnų, vadinamų the Bubbles (lietuviškas atitikmuo – burbuliukai). Automobilį palikome prie to paties jau apkalbėto vienintelio restorano parke Jordan Pond House ir pasivaikščiojimą pradėjome eidami ežero krantu (Jordan Pond ir yra to ežerėlio pavadinimas).

Kai jau priėjome tą vietą, kur prasideda kopimas į South Bubble kalniuką, lengvas pasivaikščiojimas parke pasidarė kiek sudėtingesnis, nes vietomis ir vėl teko naudotis metalinėmis kopetėlėmis. Tiesa, šį kartą jų buvo nedaug – tik pačiose stačiausiose vietose, o kai kur teko ant didelių akmenų užsikelti vien tiek savo kūno jėga.

Žemyn leidomės taku, einančiu tarp abiejų burbuliukų – žygiavome akmenimis, tad reikėjo atidžiai stebėti, kur statome kojas, kad jos netyčia neužstrigtų kokiame akmenų tarpelyje. Grįžę atgal į ežero pakrantę nesukome atgal – apėjome visą ratą aplink Jordan Pond.

Mano išmanusis laikrodis neatlaikė visos dienos žygiavimo ir išsikrovė anksčiau negu baigėme šį pasivaikščiojimą, bet programėlė Alltrails sako, kad mūsų pasirinktas maršrutas buvo 5,6 kilometrų ilgio ir jame buvo 155 vertikalūs metrai. Užtrukome apie dvi valandas.

18:00 – vakarienė

Vakarienės ėjome jau Bar Harbor miestelyje, kur mus priėmė Thirsty Whale Tavern. Žmonių buvo nemažai, nes tai viena iš nedaugelio ne sezono metu dirbančių vietų, siūlančių lobster roll – patiekalą, kurį aš įsivaizdavau kaip omaro suktinuką, nors realiai tai yra tarsi sumuštinis – ant dešrainio bandelės uždėta smulkinta omaro mėsa, šalia patiekiamos mini salotėlės iš kopūstų ir citrinos gabalėlis. Buvo skanu, bet skonio receptoriai iš malonumo neuždainavo.

19:30 – pasivaikščiojimas po Bar Harbor miestelį ir sugrįžimas į viešbutį

Bar Harbor ne sezono metu atrodo kaip prisnūdęs miestelis, bet vis tiek nusprendėme po vakarienės šiek tiek pasivaikščioti ir pamatyti, kuo jis gyvena. Atsakymas paprastas – turizmu. Pagrindinė gatvė, kuri labai patogiai pavadinta Main street (lietuviškai – pagrindinė gatvė), pilna suvenyrų parduotuvėlių, maisto vietų – kavinių, barų, restoranų, turus organizuojančių agentūrų biurų, turistinės įrangos parduotuvių ir pan.

Užsukome ir į prieplauką, iš kur organizuojami įvairūs pasiplaukiojimai laivais – galima plaukti į kitas salas, stebėti ruonius, vandens paukščius ir net banginius, gaudyti ir iš karto laive ragauti omarus ir pan. Žinoma, dauguma šių atrakcijų prieinamos nuo gegužės pabaigos iki spalio mėnesio.

Po ilgos dienos gamtoje mes užsukome į kelias parduotuves, pasigrožėjome juokingomis suvenyrinėmis maikutėmis ir grįžome į savo nakvynės vietą ištiesti kojų prieš tolimesnę savo kelionės dalį.

Dar šiek tiek praktinės informacijos:

• Įvažiuodami į Acadia nacionalinį parką turėjome įsigyti lankymo bilietą. Jo kaina automobiliui – 35 doleriai, galiojimo laikas – savaitė. Lankantis JAV ilgesnį laiką ir planuojant aplankyti daugiau nacionalinių parkų, verta pagalvoti apie America the Beautiful pasą, kuris už 80 dolerių leidžia metus važinėtis po visus šalies nacionalinius parkus be papildomų mokesčių.
• Bar Harbor miestelyje apsistoti tikrai yra kur. Savo ekonomiškai kelionei pasirinkome Little Fig Hotel, kuriame už dvi naktis dviems žmonėms sumokėjome apie 240 eurų. Karštų pusryčių nebuvo, tačiau visą parą registratūros erdvėje buvo galima nemokamai pasidaryti kavos ar arbatos, taip pat pasiimti su savimi keksiuką, bandelę ar kokį nors avižinį batonėlį.
• Kaip ir visur kitur JAV, kainos parduotuvėse nurodomos be mokesčių, tad realiai teks sumokėti šiek tiek daugiau. Meino valstijoje prie kainos reikėtų pridėti 5,5 proc. Kai eisite pavalgyti, prisiminkite, kad arbatpinigiai čia yra kone savanoriškai privalomi. Atsiskaitinėdami kortele dažnai pamatysite pasiūlymą pridėti arbatpinigius iš karto, tiesa, 10 proc. pasirinkimą mačiau labai retai, dažniau pasitaiko pasiūlymas rinktis pridėti 15-20 proc. nuo mokamos sumos.

Internetai sako, kad įdomiausias ir sudėtingiausias takelis Acadia nacionaliniame parke yra Precipice trail – nors trumpas, bet turintis nemažai vertikalių metrų, kuriuos vėlgi reikia įveikti lipant metalinėmis kopetėlėmis. Deja, mūsų lankymosi metu jis buvo uždarytas dėl čia gyvenančių sakalų keleivių lizdų sukimo laikotarpio.

Tad sugrįžti tikrai būtų dėl ko – tikrai rasčiau dar takelių, kuriais norėčiau pažygiuoti, būtinai plaukčiau ieškoti banginių, pasižvalgyčiau briedžių, o ir patiekalų su omarais dar padegustuočiau. Gal kada nors gyvenimas dar kartą mane nuves į šį tolimą ir labai gražų JAV kampelį.