Išsiruošę keliauti į Japoniją savo maršruto kertiniais taškais pasirinkome Tokijų ir Hirošimą, nes tai du šalies miestai, apie kuriuos buvome girdėję daugiausiai.

Hirošima savo „šlovę“ užsidirbo tuomet, kai buvo pasirinkta kaip vienas iš pirmosios atominės bombos taikinių. 1945-ųjų istoriją labai vaizdingai parodė filmas Oppenheimer – galiu drąsiai prisipažinti, kad per sceną, kurioje diskutuojama, ant kokio Japonijos miesto reikėtų numesti bombą, braukiau ašaras.

Vėliau, jau dėliodami taškus Japonijos žemėlapyje, atradome dar vieną apokaliptinę vietą, įvardijamą tamsiojo turizmo (dark tourism) sąrašuose – Fukušimos regioną. Dalis jo žmonių buvo evakuota po 2011 m. kovo 11 d. kilusio žemės drebėjimo, cunamio ir atominės elektrinės avarijos. Tad susiplanavome ir kelionę ten – maždaug 250 kilometrų šiauriau nuo Tokijo.

Nė vienu iš šių pasirinkimų nepasigailėjome nė akimirkai, nors sunkių momentų tikrai buvo.

Hirošima: Peace Memorial Park

Išlipę iš traukinio Hirošimoje visų pirma pamatėme dangoraižius ir pajautėme milijoninio miesto bruzdesį, o ne tragizmą dėl jo istorijos. Bet kai pajudėjome link Peace Memorial Park (čia buvo atominės bombos sprogimo epicentras) ir pamatėme prie muziejaus besirikiuojančius moksleivius, popierinių gervių girliandas ant paminklų ir išlikusių pastatų griuvėsius, širdyse tikrai kažkas virptelėjo.

Pirmoji stotelė – Hiroshima Peace Memorial Museum. Įprastiniais metais šį muziejų aplanko daugiau nei milijonas žmonių, tarp kurių užsieniečiai sudaro beveik 30 proc. Įėjimas kainuoja 200 jenų.

Apie muziejaus artefaktus pasakoti sunku – be nuotraukų ir išlikusių daiktų, sudokumentavusių visą 1945 metų rugpjūčio 6-ąją dieną Hirošimoje, čia galima nemažai sužinoti ir apie atominės bombos bandymus bei siekius, kad mūsų pasaulis daugiau tokios pačios tragedijos nebepatirtų.

Geriausiai muziejaus nuotaiką man iliustravo japonų moksleviai, kurie įeidami į muziejų krykštavo ir juokavo tarpusavyje, o po pirmosios salės jau nuščiuvę tyliai žengė toliau. Teko matyti ir ašarojančių.

Po apsilankymo muziejuje privaloma pasivaikščioti po parką ir apžiūrėti paminklus, skirtus pagerbti bombardavimo aukas, bei taikos siekį įamžinančias popierines origami gerves ir iš jų sukomponuotus paveikslus, čia atkeliavusius iš įvairių pasaulio kampelių.

Vizitą parke vainikavo Atomic Bomb Dome – vienintelis pastatas, išlikęs bombardavimo epicentre, nesunaikintas nei sprogimo, nei po jo kilusių gaisrų. 1966-ais metais buvo nuspręsta jį palikti nepaliestą, kad nuolatos primintų tai, kas Hirošimoje įvyko.

Po pusdienio domėjimosi atominės bombos sprogimu ir jo padariniais, mano energijos lygis buvo dramatiškai nukritęs, tad likusią dienos dalį aš leidau viešbučio lovoje žiūrėdama serialą Netflix‘e.

Hirošima dabar: ką dar čia veikėme?

Hirošimoje ragavome vietinių japoniškų nesaldžių blynų – okonomiyjaki. Beskaitydami rekomendacijas internete atradome tokių blynų restoranų rojų – Okonomimura – keturių aukštų pastatą, kuriame buvo daugiau nei 20 vietų, leidžiančių prisėsti prie baro-stalo-keptuvės, ant kurio priešais mus buvo susluoksniuoti kopūstai bei kitos daržovės, kiauliena, makaronai ir saldūs padažai – t.y. visi Hirošimos stiliaus okonomiyaki ingredientai.

Vilniuje žinau dvi vietas, kuriose galima paragauti tokių blynų – Pamella baras Stoties gatvėje (Druska, Miltai, Vanduo kepykloje) ir Tachi Machi restoranėlis Basanavičiaus gatvėje.

Kitas gurmaniškas atradimas Hirošimoje – austrės. Šiame regione užauginami du trečdaliai visų Japonijos austrių, tad čia gausu tiek vietų jų paragauti, tiek būdų jas paruošti. Anksčiau man teko ragauti tik šviežias austres, o štai Hirošimos restorane Ekohiiki išbandėme jas paruoštas garuose, apkeptas ant grilio ir iškeptas tešloje. Tiesa, galiausiai viename bariuke pakeliui į viešbutį prisėdome ir šviežių austrių bei taurės putojančio. Ten viena iš užsisakytų austrių buvo mano delno dydžio.

Jau iš anksto nujausdami, kad apsilankymas Hirošimoje nebus vien rožėmis klotas, užsisakėme hipsterišką viešbutį Kiro Hiroshima by the Share Hotels, už vieną naktį dviese sumokėjome beveik 14 tūkst. jenų (t.y. maždaug 88 eurus) ir ramiai išsimiegoję antrąją dieną paskyrėme Miyajima salai.

Visų pirma iš pagrindinės Hirošimos geležinkelio stoties JR Sanyo Main Line linijos traukiniu nuvažiavome iki Miyajimaguchi stoties. Ten persėdome į JR West Miyajima Ferry keltą, kuriam atskiro bilieto pirkti nereikėjo – panaudojome tą patį JR pasą. Keltas dienos metu kursuoja maždaug kas 15 minučių.

Ši sala labiausiai žinoma dėl jūroje pastatytų milžiniškų raudonų tori vartų – sakoma, kad tai vienas iš labiausiai fotografuojamų ir Japoniją reprezentuojančių vaizdų. Tiesa, mūsų apsilankymo metu jie buvo tvarkomi, tad iki vartų ėjo mediniai pastoliai, šiek tiek trukdę įsivaizduoti juos tiesiog plūduriuojančius vandenyje.

Kita smagi salos atrakcija – elniukai. Jie ramiai vaikštinėja tarp žmonių kaulydami skanėstų (vienas iš karto prisistatė, kai atidarėme sausainių pakelį) arba tiesiog snaudžia pakelėje ir vilioja juos paglostyti ar bent nufotografuoti.

Saloje galima paragauti austrių, bet svarbiau paskanauti vietinių sausainių – momiji manju. Vaikštinėdami miestelio gatvelėmis pamatėme ir cechus, kuriuose japoniškos tetutės šiuos klevo lapo formos saldėsius kepa. Sausainiai yra su įdaru, dažniausiai pagamintu iš raudonųjų pupelių pastos. Kitas populiarus įdaro skonis – matcha. Valgomi ne ką tik iškepti, o jau atvėsę. Tiesa, mano skoniui šie sausainiai buvo per mažai saldūs 🙂

Fukušima – modernioji tragedija

2011 m. kovo 11 d. prie Japonijos krantų buvo užfiksuotas galingiausias žemės drebėjimas šalies istorijoje – stiprumas siekė 9 balus. Jis sukėlė cunamį, kurio bangos aukštis kai kuriose vietose galėjo siekti net 40 metrų. Jau vien šių gamtos reiškinių padariniai buvo rimti, tačiau prisidėjo dar viena problema – dėl žemės drebėjimo buvo nutrauktas elektros tiekimas Fukušimos Daichi atominei elektrinei, o cunamio banga užliejo jos atsarginius elektros generatorius. Dėl to nustojo veikti reaktorių aušinimas, tad branduolinis kuras ganėtinai greitai perkaito, iš dalies išlydė branduolines šerdis ir sukėlė tris cheminius sprogimus, paleidusius į orą radioaktyvias medžiagas. Dėl to iš regiono buvo evakuota maždaug 150 tūkstančių gyventojų.

Net ir dabar regionas vis dar laikomas pavojingu – yra vietų, kuriose draudžiama lankytis, kitose buvo nukastas ir pakeistas viršutinis žemės sluoksnis, tad ten žmonės jau gali grįžti. Tiesa, ne visi skuba tai daryti, nes gavę dosnias valstybės kompensacijas pradėjo kurti naują gyvenimą kituose Japonijos miestuose.

Dabar jau nebegaliu prisiminti, kaip kilo mintis aplankyti Fukušimos regioną ir kaip radome tokius vizitus organizuojančią įmonę. Bet Real Fukushima puslapis atrodė daug žadančiai ir už 10 tūkst. jenų (apie 70 eurų) žmogui žadėjo parodyti nemažai įdomių dalykų. Taip ir nutiko.

Turas prasidėjo Namie geležineklio stotyje, iki kurios turėjome atkeliauti savarankiškai. Ten mus pasitiko gidė Karin, sulaukėme dviejų pakeleivių – amerikiečio ir kino, ir pradėjome pažintį su Fukušimos regionu.

Visų pirma gavome visą informacijos apie žemės drebėjimą, cunamį ir atominę elektrinę paketą ir buvome supažindinti su katastrofos dienų įvykiais. Tada sėdome į Karin automobilį ir buvome nuvežti į vieną senovinę sodybą, kurioje gyvena japonų šeima, nusprendusi sugrįžti į regioną. Mūsų gidė ganėtinai puikiai vertė pokalbį – mūsų klausimus bei jų atsakymus, bet kai kuriems dalykams – japoniškos močiutės svetingumui ir saldainių prikrautoms kišenėms – vertimo net nereikėjo.

Apvažiavome ir šiek tiek pasivaikščiojome po vaiduoklišką Futaba miestelį. Kas man pasirodė neįprasta – parduotuvės, degalinės, namai išliko lygiai tokie patys, kokie buvo tą 2011 m. kovo 11 d. po žemės drebėjimo ir cunamio, niekas neatėjo šios teritorijos plėšti ir išnešinėti likusių vertingų daiktų. Tiesa, dabar kai kurie pastatai papuošti gatvės meno piešiniais, kad pagyvintų miestelio atmosferą.

Priešprieša vaiduokliškam miesteliui buvo Michi no Eki Namie – poilsio stotelė greitkelyje su ganėtinai gyvybingu prekybos centru, kavine ir pokemonais papuošta vaikų žaidimo aikštele. Nors žmonių ir ten labai daug žmonių nesutikome, vis dėlto pajautėme, kad bėgant laikui ir atsiveriant vis daugiau erdvių, judesio apylinkėse daugės.

Toliau dienos maršrute – katastrofai skirtas muziejus, iškilimingai pavadintas The Great East Japan Earthquake and Nuclear Disaster Memorial Museum, jis duris atvėrė vos 2020-ųjų rugsėjį. Modernus ir labai įdomus muzieju. Pirmiausia jame su kitais lankytojais pažiūrėjome trumpą dokumentinį filmuką (nesuprantantys japoniškai gauna ausines ir angliškus audiogidus), o tuomet perėjome muziejaus sales. Jose žemės drebėjimo, cunamio ir atominės elektrinės avarijos įvykiai pasakojami vos ne minutės tikslumu.

Apsilankymas muziejuje kainuoja vos 600 jenų – t.y. mažiau nei 4 eurus, skaičiuojant dabartiniu kursu.

Kita aplankyta vieta buvo šiurpesnė – Ukedo pradinės mokykla, išlikusi po cunamio. Tiesa, dar prieš įeinant pro jos duris, gidė papasakojo laimingą šios mokyklos istoriją – iš karto po žemės drebėjimo mokytojai nedelsė ir skubiai išvedė vaikus iš klasių, jiems teko pabėgėti iki artimiausių kalvų, bet tai reiškė, kad po to, kai cunamio banga perliejo mokyklą, joje nežuvo nė vienas žmogus.

Bilieto kaina – 300 jenų, patalpose įrengta mini ekspozicija, pasakojanti būtent apie cunamį.

Nuo mokyklos iki paplūdimio – mažiau nei 300 metrų, tad užmetėme akį į įrengtus naujus ir aukštesnius įtvirtinimus, kurie esant reikalui, turėtų kuo labiau stabdyti pražūtingą bangą.

Paskutinė mūsų ekskursijos stotelė buvo pati Fukušimos atominė elektrinė. Tiksliau – jos prieigos. Tiesa, šiuo metu tam tikromis dienomis jau galima aplankyti ir patį pastatą bei sužinoti daugiau ne tik apie katastrofą, bet kas ir kaip yra daroma, kad jos padariniai būtų pašalinti.

Anuomet automobiliu pasiekėme įvažiavimą į elektrinės teritoriją, o pasivaikščioti lauke išlipome tik už kokio kilometro nuo jos. Būdama vienintelė grupės moteris sulaukiau gidės klausimo, ar tikrai noriu eiti į lauką, kur radiacijos fonas gali būti kiek didesnis negu įprastai, bet galimybės pasilikti automobilyje net nesvarsčiau. Aišku, pasivaikščiojimas buvo trumpas, laikėmės asfaltuoto takelio ir tiesiog žiūrėjome į tolumoje esančią elektrinę.

Važiuojant į Futaba geležinkelio stotį, kur turėjo baigtis mūsų beveik šešių valandų ekskursija, dar sustojome pasitikrinti – specialiu aparatu buvo praskenuoti mūsų batai, kad namo neparsivežtume kokio radioaktyvaus suvenyro. O stoties švieslentė rodė ne tik laiką, bet ir radiacinį foną – tuo metu jis buvo 0.074 mikrosivertų per valandą – t.y. visiškai normalus.

Po Japoniją keliavome 2022-ųjų lapkritį ir norom nenorom vis pasikalbėdavome apie Ukrainą – apie Černobylio katastrofą, apie vykstantį karą su Rusija ir apie tai, kad tokie dalykai, kokie nutiko Hirošimoje ar Fukušimoje, turi galimybę ir vėl pasikartoti.

Nors japonų patirtis rodo, kad įmanoma susitvarkyti su įvairių katastrofų pasekmėmis ir pagerbiant sunkią savo praeitį gyventi toliau, vis tiek norėtųsi, kad tokių apokaliptinių vietų pasaulyje būtų kuo mažiau.