kometaatskrieja

Piligriminis kelias per japoniškas kalvas: Kumano Kodo

12 rugpjūčio, 2024

Jau kelerius metus matau tendenciją – gyvai ar tik per socialinius tinklus pažįstami žmonės išsiruošia į Camino de Santiago (lietuviškai – šv. Jokūbo) kelią ir savo įspūdžius iš jo kasdien aprašinėja pasirinktose platformose. Su pasimėgavimu skaitau visų dienoraščius ir džiaugiuosi, kad jie juda į priekį šiuo keliu nepaisydami oro sąlygų, raumenų skausmo ar pūslių ant pėdų.

Tiek portugališkasis-ispaniškasis, tiek ir lietuviškasis Camino daugumai jau girdėtas, bet ar žinojote, kad piligriminiu keliu pasivaikščioti galima ir Japonijoje? Tiesa, ne pro bažnyčias, bet per kalnus aplankant senąsias japonų šventyklas, tarp kurių vinguriuoja ne vienas kelias, o visas kelių tinklas Kumano Kodo, kuris įtrauktas į UNESCO paveldą.

Keliaudami į Japoniją turėjome tikslą šiek tiek pasivaikščioti (nors turbūt reikėtų sakyti pažygiuoti), tad internetuose atradę Kumano Kodo ir patogiai kelionę planuoti leidžiančią interneto svetainę su daug naudingos informacijos bei paslaugų užsisakymo opcijomis, iš karto pasakėm varom. Savo kelionės plane paskyrėm šiam nuotykiui keturias dienas ir nepasigailėjom nė akimirkos!

Toliau skaityti

Bėgimo turizmas: Bostono maratonas JAV

14 birželio, 2024

Kai 2013-aisiais metais pirmą kartą bėgimo renginyje Vilniuje nubėgau 4,2 varžybinius kilometrus, tikrai negalvojau, kad po dešimties metų tame pačiame mieste bėgsiu jau dešimt kartų ilgesnį atstumą – poną maratoną. Juo labiau nesitikėjau, kad kada nors skrisiu už Atlanto tam, kad maratoną nubėgčiau ir ten. Bet mano bėgimo karjera pasisuko būtent taip, kad šių metų balandį sėdėjau lėktuve, skrendančiame į JAV, ir laukiau savo starto 128-ajame Bostono maratone.

Kuo išskirtinis Bostono maratonas?

Pirmą kartą jis buvo suorganizuotas dar 1897-aisiais (tuo metu jame bėgo 15 žmonių) ir nuo to laiko vyksta kasmet. Tai daro jį seniausiu kasmet vykstančiu maratonu pasaulyje.

Kitas Bostono išskirtinumas – įprastai tai negali būti pirmasis bėgiko maratonas, nes norint jame dalyvauti reikia kvalifikuotis – t. y. per nurodytą laikotarpį nubėgti oficialų maratoną per savo amžiaus grupei nustatytą laiką. Kad būtų aiškiau, pateiksiu savo pavyzdį: dabar man 35-eri, tad norėdama patekti į Bostono maratoną turėjau nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 15 d. oficialiame bėgimo renginyje 42,2 kilometrus įveikti greičiau nei per 03 val. 35 min.

2023 m. balandį Roterdamo maratone mano oficialus rezultatas buvo 03:26:09. Ir to užteko, kad spalio viduryje gaučiau laišką, kviečiantį susimokėti registracijos mokestį, siekiantį beveik 255 dolerius, ir dalyvauti 128-ajame Bostono maratone.

Toliau skaityti

Stambulas: trys dienos mieste tarp Rytų ir Vakarų

29 kovo, 2024

Pirmą kartą Stambule neišėjau iš oro uosto, antrą – pavėlavusi į jungiamąjį skrydį buvau nuvežta iki artimiausio viešbučio nakvynei, trečią – pagaliau praleidau šiame mieste tris dienas. Gerai gerai, galbūt šių įvykių chronologija ne visai tiksli, bet galutiniam vaizdui tai netrukdo. Stambulas daugeliui viso pasaulio keliautojų yra tarpinė stotelė, bet jis tikrai gali parodyti daug daugiau negu milžinišką savo oro uostą.

Būdamas vieninteliu miestu, įsikūrusiu per du žemynus, Stambulas savyje talpina tiek vakarietiškos, tiek rytietiškos kultūros atributus.

Kadangi Turkijos miestas, kuris didžiąją savo istorijos dalį buvo vadinamas Konstantinopoliu, prie Bosforo krantų įsikūrė dar prieš mūsų erą, istorinių ir lankytinų vietų Stambule yra turbūt ant kiekvieno kampo, tad norint susidėlioti sau tinkamą maršrutą reikėjo gerai padirbėti. Dalinuosi, ką pasirinkome pamatyti per tris dienas Stambule 2024-ųjų vasarį.

Toliau skaityti

Atominis turizmas Japonijoje: Hirošima ir Fukušima

17 sausio, 2024

Išsiruošę keliauti į Japoniją savo maršruto kertiniais taškais pasirinkome Tokijų ir Hirošimą, nes tai du šalies miestai, apie kuriuos buvome girdėję daugiausiai.

Hirošima savo „šlovę“ užsidirbo tuomet, kai buvo pasirinkta kaip vienas iš pirmosios atominės bombos taikinių. 1945-ųjų istoriją labai vaizdingai parodė filmas Oppenheimer – galiu drąsiai prisipažinti, kad per sceną, kurioje diskutuojama, ant kokio Japonijos miesto reikėtų numesti bombą, braukiau ašaras.

Vėliau, jau dėliodami taškus Japonijos žemėlapyje, atradome dar vieną apokaliptinę vietą, įvardijamą tamsiojo turizmo (dark tourism) sąrašuose – Fukušimos regioną. Dalis jo žmonių buvo evakuota po 2011 m. kovo 11 d. kilusio žemės drebėjimo, cunamio ir atominės elektrinės avarijos. Tad susiplanavome ir kelionę ten – maždaug 250 kilometrų šiauriau nuo Tokijo.

Nė vienu iš šių pasirinkimų nepasigailėjome nė akimirkai, nors sunkių momentų tikrai buvo.

Toliau skaityti

Slovakijos Žemieji Tatrai: žygis keturiese, neskaitant šuns

4 lapkričio, 2023

Parašiau pavadinimą ir supratau, kad jis nėra iki galo teisingas – šunį būtinai reikia įskaičiuoti į keliautojų skaičių, nes būtent jis nulėmė nemažai kelionės dalykų: transporto būdą, pasirinktą šalį ir net konkretų jos regioną. Taip pat šuo, vardu Svarainis, buvo tas kompanijos narys, kuris sulaukė daugiausiai dėmesio iš aplinkinių ir buvo pripažintas ištvermingiausiu žygeiviu. Na, o vėliau ir labiausiai kelionėje nuvargusiu. Bet apie viską nuo pradžių.

Su M. jau kurį laiką rezgėme mintį pasivaikščioti po kalnus. Savo ištvermę ir fizinius gebėjimus pabandėme Japonijoje, kai tris dienas žygiavome Kumano Kodo piligriminiu keliu. Kadangi išgyvenome tiek vertikalius metrus, tiek kiaurai merkiantį lietų, tiek kuprines ant pečių, atėjo metas europietiškų kalnų iššūkiui.

Po paskutinės ilgesnės mūsų kelionės šuo buvo taip užstresavęs, kad nebesinorėjo jo palikti namie. Svarainis yra kiek per didelis skristi lėktuvu salone ir per bailus, kad ramiai leisčiau jam skristi bagažo skyriuje, tad nelabai turėjome kitą pasirinkimą – tik važiuoti automobiliu. Įvertinus priimtiną vairavimo trukmę, beliko išsirinkti – Lenkija ar Slovakija.

Pagrindinis kriterijus – tai kad galėtume eiti kartu su šunimi, nulėmė, kad pasirinkome Slovakiją. Pasirodo, Lenkijoje šunys nacionaliniuose parkuose nėra labai laukiami.

Toliau skaityti