Iki šiol, kai pagalvodavau apie Ispaniją, ji man nekėlė jokių sentimentų, nors vieną savo gimtadienį esu šventusi Barselonoje braidydama jūroje ir paplūdimyje gerdamą šaltą cavą. Tačiau, kai į Lietuvą skraidančios oro bendrovės viena po kitos pradėjo skelbti reisus į Malagą, suklusau ir pagalvojau, kad reikėtų duoti Ispanijai antrą šansą sukurti daugiau malonių asociacijų.

O tuomet nutiko kitas dalykas – su ponu M. pradėjome planuoti vestuves ir nusprendėme, kad norime iš karto po jų išskristi kopinėti medaus. Iš tvarkaraščio į mus pažvelgė airBaltic su patogiu skrydžio į Malagą laiku ir abejonių nebeliko – dvi atostogų savaites praleidome pietų Ispanijoje valgydami tapas, maudydamiesi jūroje ir vaikštinėdami po kalnus.

Nors planavome, kad kelionė bus poilsinio ritmo, vis tiek nuomotu automobiliu nuvažiavome daugiau nei 1000 kilometrų, traukiniu vienai dienai nulėkėme į Madridą ir net aplankėme tuos kelis į Ispanijos teritoriją įsiterpusius Didžiosios Britanijos kilometrus – t.y. Gibraltaro uolą. Tad fiziškai pavargome, bet po ganėtinai įtempto laikotarpio atsigavome morališkai.

Panaršę internete ir pasiklausę draugų rekomendacijų, besiruošdami kelionei susidėliojome maršrutą, kuris leido aplankyti pagrindines Andalūzijos vietas:

Malaga – Caminito del Rey – Setenil de las Bodegas – Ronda – Gibraltaras – Barbate – Cadiz – Jerez de la Frontera – Sevilija – Cordoba – Granada – Nerja – Malagos oro uostas

Malaga

Malaga buvo pirmoji mūsų kelionės stotelė, kuri, tiesą sakant, nepaliko didelio įspūdžio. Taip, miestas gražus, jame galima rasti šiek tiek gatvės meno, pamatyti dailią katedrą, aplankyti Pablo Picasso muziejų ir pasigrožėti jo dailės bei skulptūros darbais, užkopti ant kalvos ir apžvelgti miesto panoramą nuo tvirtovės ar pagulėti paplūdimyje, esančiame visai šalimais centro.

Malaga mums pasitarnavo kaip vieta, kurioje apsipratome su ispanišku gyvenimo ritmu, pradėjome malonią pažintį su vietine virtuve ir beveik išmokome siestos laiką (maždaug nuo trijų ar pusės keturių popiet iki aštuonių vakaro valgyti geriau nenorėti, nes beveik niekur nebus galima gauti jokio rimtesnio maisto – tik gėrimų).

Bet vis dėlto labai netikėtai smagiausia pramoga šiame mieste man tapo pasivažinėjimas dviračiu –kelioms valandoms išsinuomojome retro dviračius ir nuo Malagueta paplūdimio nuriedėjome palei jūrą iki tolimesnių Malagos priemiesčių ir buvusių žvejų kaimelių, kur šalia dviračių ir pėsčiųjų tako įsikūrusios kavinės kvietė paragauti čia pat ant karštų anglių kepamų jūros gėrybių. Tą ir darėme.

Caminito del Rey

Maždaug už 60 km nuo Malagos yra vieta, kuri anksčiau buvo vadinama pavojingiausiu pasivaikščiojimo taku pasaulyje – jame lankytis buvo nelegalu, bet nemažai žmonių, apsiginklavusių alpinizmo įranga, vis tiek tą darydavo. 2015-aisiais takas buvo renovuotas ir dabar leidžia ramiai beveik 3 kilometrus pasivaikščioti mediniu takeliu, įrengtu ant kalnų tarpelio sienos. Tiesa, visą laiką reikia būti su šalmu, kad jeigu netyčia ant galvos nukristų koks akmenukas, jis nepridarytų daug bėdų.

Norint pasivaikščioti Caminito del Rey, oficialiame tako interneto puslapyje reikia įsigyti bilietą, kurio kaina svyruoja tarp 10 ir 18 eurų. Už 10 eurų gaunamas šalmas ir leidimas eiti taku, už 18 eurų galima taku eiti su grupe ir gidu. Dar po porą eurų papildomai atsieis oficiali automobilių stovėjimo aikštelė prie specialaus lankytojų centro (dabar galvoju, kad tikrai nebūtina automobilį statyti būtent joje), taip pat autobusas, kuris pavežės iki taško, nuo kurio bus arčiau nueiti iki tako pradžios, o vėliau nuo pabaigos taško parveš iki parkingo, nes maršrutas yra ne žiedinis, o linijinis (o ir eiti taku galima tik į vieną pusę).

Aš aukščio nebijau, tad man Caminito del Rey patiko. Kojos pradėjo linkti tik tuomet, kai reikėjo pereiti kabantį tiltą, kuris šiek tiek lingavo ir leido aiškiai pamatyti, kad kažkur žemai žemai apačioje yra upė.

Bilietus į šį pasivaikščiojimą verta įsigyti iš anksto. Kai likus beveik dviem mėnesiams iki kelionės ėmiausi planavimo, norimai dienai pigesniųjų general bilietų, leidžiančių eiti taku savarankiškai, buvo likę tik ankstyvam rytui, tad teko jungtis prie ekskursantų grupės. Bet iš tiesų dėl to nesiskundėme – mūsų gidė puikiai kalbėjo angliškai ir papasakojo įdomių dalykų apie tako atsiradimo istoriją, apylinkių gyventojus, florą bei fauną.

Dėl ekstremalių oro sąlygų – lietaus, vėjo ar smarkaus karščio – takas gali būti uždaromas, tad prieš vykstant verta sekti informaciją apie tai.

Setenil de las Bodegas

Tipinis Andalūzijos miestelis, kuriame stovi vien balti namai, o gatvėse prikabinėta žydinčių gėlių vazonų. Iš visų kitų panašių vietų jis išsiskiria tuo, kad yra įsikūręs po… akmeniu. Tiksliau – miestelio gyventojai, statydami savo namus, kaip vieną ar kelias sienas panaudojo tipinę vietovės medžiagą – akmenines uolas.

Nedideliame upės slėnyje esantį miestelį mes aplankėme tik trumpam ir kaip tik prieš prasidedant siestai, tad skubėjome pavalgyti pagrindinėje gatvėje, kurios dalį dengia natūralus akmeninis stogas, o jau tuomet vaikštinėdami siauromis gatvelėmis nesutikome nė vieno vietinio žmogaus.

Internetai sako, kad čia viena fotogeniškiausių Andalūzijos vietų ir man sunku su tuo nesutikti.

Ronda

Ernestas Hemingvėjus rašė, kad Ronda yra ta vieta, kur reikia atvykti, jei kada keliausite po Ispaniją per medaus mėnesį. Taigi, paklausėme maestro patarimo. Ir iš tiesų, šitas ant uolos įsikūręs miestas, kurį perskiria gilus tarpeklis su apačioje tekančia upe, man paliko bene didžiausią įspūdį Andalūzijoje.

Nors pagrindines Rondos atrakcijas aplankėme per vieną dieną, nakvojome čia dvi naktis ir abu vakarus galėjome pasidžiaugti nuo dienos turistų minių ištuštėjusiomis gatvėmis bei vietinių gyventojų draugija kavinėse.

Pagrindinė Rondos žvaigždė – Puente Nuevo – 18 a. pastatytas tiltas. Tiek žiūrint nuo jo, tiek į jį vaizdai tikrai bus puikūs. Norėdami neįprastesnio žvilgsnio į tiltą rakurso, leidomės žemyn link upės per šabakštynus, pakeliui radome laipiojimo uolomis trasą, senos elektrinės griuvėsius ir, žinoma, puikų vaizdą, kur su niekuo nereikėjo grumtis dėl geresnės nuotraukos. Oficialus takelis, nusileidžiantis iki slėnyje įsikūrusios apžvalgos aikštelės, irgi yra, bet tuo metu jis buvo remontuojamas ir uždarytas.

Grįžti iš slėnio šiek tiek užtruko, tad jeigu planuosite pasivaikščioti, būtinai pasiimkite pakankamai vandens.

Banos Arabes – geriausiai Ispanijoje išsilaikiusios arabiškos pirtys iš maždaug 13-14 amžiaus, kai Ispaniją buvo užkariavę maurai. Įėjimas į kompleksą kainuoja 4,5 euro žmogui, o viename iš senųjų kambarių rodomas filmukas, papasakojantis, kaip anksčiau atrodė šios pirtys bei kas ir kodėl jas naudojo.

Jį pažiūrėjus vaikštinėti po kompleksą daug įdomiau, taip pat žinios apie tai, kaip anksčiau vyko visi SPA ritualai, gali praversti nusprendus aplankyti šiuolaikines arabiškas pirtis, kurių Andalūzijoje apstu.

Beje, eidami į šias pirtis papildomai pasivaikščiojome toje Rondos dalyje, iki kurios šiaip sau turbūt nebūtume atėję.

Dar vienas įspūdingas Rondos objektas – koridos ringas Plaza de Toros de Ronda. Jis pastatytas dar 1785 metais ir yra vienas seniausių bei svarbiausių pastatų Ispanijos bulių kovų istorijoje.

Arenoje dabar veikia muziejus, kuriame įsigiję bilietą už 10,5 eurų gausite audiogidą, kuris papasakos daug įdomių istorijų apie koridą – bulius, matadorus ir jų tradicijas. Ten pat bus galima apžiūrėti ir paveikslų, rodančių bulių kautynes, kolekciją ir, kas buvo daug įdomiau, – matadorų rūbus.

Tame pačiame komplese įsikūrusi ir Karališkoji jojimo mokykla, kur iš balkono pavyko pamatyti jojimo pamoką.

Neįtikėtina, bet šioje arenoje vis dar galima aplankyti ir pačią koridą – internetai pasakoja, kad rugsėjo pradžioje čia vyksta vieno garsiausių Rondos matadorų – Pedro Romero – vardu pavadinta šventė, per kurią atgyja ir bulių kovų tradicijos. Nežinau, ar pasiryžčiau į tai pažiūrėti, nes vien vaikštant po smėlio areną ir joje pamačius išblukusią raudoną dėmę mane nukrėtė šiurpuliai.

Bet po apsilankymo Plaza de Toros de Ronda nusipirkau E. Hemingvėjaus knygą „Fiesta“, tai tikiuosi, kad kada nors rasiu jėgų bent jo įspūdžius apie koridą perskaityti.

Barbate

Nedideliam miestukui ant Atlanto kranto lūkesčių turėjom nedaug – skaniai pavakarieniauti po dienos, praleistos Gribraltare, pasivaikščioti pajūriu ir beveik įpusėjus dviejų savaičių kelionei išsiskalbti drabužius. Bet kai galiausiai atvykom, pamatytas smėlio paplūdimys taip patiko, kad pasilikom čia pusdieniui ir maloniai pasikaitinom saulėje.

Ką galima nuveikti Barbate? Paragauti tuno – būtent juo šis miestelis garsėja. Taip pat tuo, kad ispanai mėgsta čia atvažiuoti paatostogauti (pajūrio promenada su vakare šėlstančiais barais šiek tiek primena Palangos Basanavičiaus gatvę), o kitų užsienio turistų nesutikome. Tiesa, susikalbėti angliškai čia jau buvo sunkiau, pvz., airBnb buto nuomotoja angliškai mokėjo pasakyti tik OK. Tad pasidžiaugėme, kad tuo metu jau mokėjome ispaniškai įvardinti bent tai, ką norėtume suvalgyti pusryčiams.

Beje, įdomus faktas – nuo 1930-ųjų iki pat 1998 metų šis miestelis buvo geriau žinomas kaip Barbate de Franco, nes savo laikais atostogas čia leisti mėgdavo ir pats generolas Franco.

Cadiz

Cadiz pavadinimą sužinojau iš jau ganėtinai seniai mėgstamo stalo žaidimo „Ticket to Ride“, kuriame reikia kurti traukinių maršrutus po visą Europą. Tad būdama netoliese tikrojo miesto negalėjau į jį neužsukti. O bevaikštant po pajūrio promenadą paaiškėjo, kad Cadiz paplūdimyje buvo filmuotas vienas iš bondiados filmų – t.y. ta scena, kur iš vandens dailiai išnyra Halle Berry. Tiesa, tame filme Cadiz apsimetė esantis Kuba.

Ir šis apsimetimas, mano nuomone, buvo ganėtinai sėkmingas. Galimai dėl karščio ir plieskiančios saulės, galimai dėl ne 100 proc. geros savijautos tuo metu, kelias akimirkas aš tikrai galėjau įsivaizduoti, kad vaikštau ne Ispanijos, o Karibų jūros pakrantės miestelyje, kuris gal šiek tiek aptriušęs, bet vis tiek kviečiantis džiaugtis gyvenimu.

Nors praleidome Cadiz vos kelias valandas, per kurias tiesiog pasivaikščiodami siauromis miesto gatvėmis nuėjome pietų ir ledų, noras jame pabūti ilgiau išliko su manimi iki šiol.

Praktinė informacija

2023 m. vasaros sezonu į Malagą iš Lietuvos skraidė airBaltic (iš Vilniaus), Ryanair (iš Kauno) ir Wizzair (iš Vilniaus), tad bilietų pasiūla tikrai nemaža. Mes saviškius pirkome per vieną iš airBaltic išpardavimų ir už vieno žmogaus bilietą pirmyn-atgal mokėjome apie 208 eurus. Šiuo metu visos trys oro linijų bendrovės planuoju skrydžius tęsti ir žiemos sezonu.

Pirmąsias kelionės naktis praleidome viešbutyje H10 Croma Malaga, kur gavome puikų pusryčių maistą, gražią aplinką, pasitikimo gėrimus, balkoną ir stogo terasą su baseinu bei puikiu vaizdu į Malagą. Tiesa, dvi naktys kainavo apie 500 eurų, kas tikrai viršijo įprastinę mūsų kelioninių nakvynių kainą. Tad visas likusias naktis leidome paprastesniuose viešbučiukuose bei airBnB butukuose (vienos nakvynės kaina dviems siekdavo apie 100 eurų), kuriuose labiausiai vertinome kondicionierių ir nemokamo parkingo opciją.

Automobilį Seat Ibiza nuomojome iš Autos Lido – pasiėmėme jį prie Malagos geležinkelio stoties, o po 10 dienų grąžinome į punktą prie oro uosto. Už nuomą sumokėjome 398 eurus. Važinėti baisu nebuvo. Na, bent jau sėdint šturmano kėdėje.

Pirmąją kelionės savaitę Ispanijoje buvo vėsoka, tad man teko nusipirkti papildomų rūbų. Antrąją – temperatūra pakilo virš 30 laipsnių, tad tarp aktualių pirkinių atsirado vėduoklė.

Maistas ir gėrimai baruose, restoranuose ir kavinėse, atsiėjo pigiau negu Lietuvoje. Ispanai dažnai pusryčiauja ne namie ir įprastiniai jų pusryčiai yra kava, šviežiai spaustos apelsinų sultys ir skrebučiai su pomidorų tyre bei kumpiu. Priklausomai nuo vietos turistiškumo, tokie pusryčiai mums kainuodavo apie 5–8 eurus žmogui. Už kelių patiekalų pietus (tapas ir tinto de verano) mokėdavome iki 20 eurų žmogui, aperityvo kokteilis atsieidavo apie 3-5 eurus.

Sakėme sau, kad pirmąją atostogų savaitę ilsėsimės ir atsigavinėsime po vestuvių. Nelabai pavyko, nes vis tiek norėjosi daug ką pamatyti. Antra kelionės savaitė buvo dar intensyvesnė. Bet apie ją – kiek vėliau 🙂