Aš esu truputį įsimylėjusi Londoną. Po to, kai pirmą kartą jame apsilankiau, pasakiau sau, jog galėčiau čia gyventi – tikrai nedažnai pagalvoju tai svetimoje šalyje. Šitas įspūdis neapleidžia manęs net ir po ketvirtojo vizito į Didžiosios Britanijos sostinę. Jis buvo man ypatingas – pirmą kartą savaitgalį Londone praleidau viena. Taip pat pirmą kartą keliavau jau būdama mama – gal tai ir neatrodo itin reikšminga, bet jaučiu, kad su tuo pasikeitė mano poreikis saugumui, o tuo pačiu ir kai kurie kelioniniai pasirinkimai.

Kodėl pirmajai mamystės solo kelionei pasirinkau Londoną? Dėl to, kad galėjau patogiai išskristi iš Vilniaus savaitgaliui, jau šiek tiek pažinojau šį miestą iš anksčiau, tad planuodama kelionę ilgai neužtrukau, o ir kultūrinio šoko šiuo gyvenimo momentu nelabai norėjosi, tad Londonas buvo saugus pasirinkimas.

Savaitgalį susidėliojau taip, kad jame atsidurtų ir klasikiniai miesto vaizdai ar objektai, o tuo pačiu atrasčiau ir kažką naujo, tad dalinuosi vienos turistinės dienos maršrutu.

Kensington Palace – Kensingtono rūmai

Šeštadienio rytą pradėjau išlipdama iš metro High Street Kensington stotelėje ir žingsniuodama link Kensington rūmų Hyde parko pakraštyje. Šie rūmai yra viena iš karališkųjų rezidencijų, o žymiausi jos gyventojai – karalienė Viktorija, kuri čia gimė ir gyveno iki tapdama monarche, princesė Diana ir dabartinis sosto įpėdinis princas Viljamas su šeima. Tiesa, visuomenei prieinamas tik pagrindinis rūmų pastatas, iš kurio į dabartinės karališkosios šeimos gyvenimą pažvelgti nepavyks.

Rūmuose galima aplankyti karalienės Viktorijos pirmuosius apartamentus ir daugiau sužinoti apie jos vaikystę bei jaunystę bei pamatyti jai princo Alberto padovanotus įspūdingus papuošalus. Taip pat rūmuose atviri kiti karališkieji apartamentai, įrengti 17-ojo amžiaus pabaigoje valdžiusių monarchų.

Iki 2025 m. lapkričio rūmuose vyksta paroda, demonstruojanti protokolinius rūbus – tiek karališkosios šeimos, tiek Jungtinės Karalystės aukštuomenės, tiek rūmų tarnautojų. Yra stendas, kuriame galima pačiupinėti populiariausias jiems naudojamas medžiagas, taip pat paaiškinama, ką ir kokiomis progomis dera vilkėti. Atskiroje salėje demonstruojami jaunųjų dizainerių kūriniai, įkvėpti karališkosios šeimos rūbų ansamblių. Buvo tikrai įdomu į visa tai pažiūrėti.

Bilietas į Kensingtono rūmus asmeniui kainuoja apie 30 eurų. Patogiausia jį pirkti internetu ir pasirinkti konkretų įėjimo laiką, nes lankytojų srautas ribojamas.

Hyde Park – Haid parkas

Po vizito rūmuose kojos norėjo šiek tiek pasivaikščioti, tad iki antrosios stotelės – pagrindinės karališkosios rezidencijos, Buckingham palace – ėjau pėsčiomis per Hyde parką. Užtrukau maždaug pusvalandį eidama sparčiu žingsneliu ir per daug nesižvalgydama aplinkui, nors tikrai yra kur tai padaryti.

Praėjau tvenkinį, kuriame galima paplaukioti valtelėmis, rožių sodelį, meno galeriją, memorialinį princesei Dianai skirtą fontaną, taip pat princo Alberto paminklą ir įvairių skulptūrų.

Prieš keletą metų, kai Londone praleidau beveik savaitę, gyvenau visai šalia Hyde parko ir rytais ateidavau čia pabėgioti. Tai drąsiai galiu pasakyti, kad septintą ryto parkas man pasirodė daug mielesnis negu šeštadienį per pietus, kai jis buvo pilnas žmonių, o ne voverių.

Buckingham Palace – Bakingamo rūmai

Pagrindinė karališkoji rezidencija – Bakingamo rūmai – yra viena lankomiausių vietų Londone. Iš tiesų, smagu užmesti akį į vietą, kurioje gyvena karalius, bet iš esmės daugiau nelabai ką ten ir nuveiksi.

Žinoma, kai kurios rūmų dalys yra atviros visuomenei ir gali būti lankomos, pavyzdžiui, bilietas į The Royal Mews – vietą, kur laikomos karališkosios karietos ir viskas, kas susiję su karaliaus žirgais, suaugusiajam kainuoja 17-19 svarų. O štai liepos-rugsėjo mėnesiais susimokėjus 32-35 svarus galima aplankyti ir State rooms – t. y. tas rūmų sales, kurios naudojamos renginiams ir ceremonijoms.

Bet daugiausiai žmonių prie Bakingamo rūmų sutraukia karališkosios sargybos pasikeitimo ceremonija. Įprastai ji vyksta pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais 11 val., bet visuomet galima tai pasitikrinti iš anksto šiame puslapyje.

Toliau mano šeštadienio maršrutas vedė per St. James parką palei The Mall gatvę (savaitgaliais eismas ja nevyksta, dėl to pasivaikščiojimas gali būti jaukesnis) link Trafalgaro aikštės.

St. James parkas prisistato kaip pats karališkiausias Londono parkas. Jo viduryje yra tvenkinys, kuriame plaukioja įvairūs paukščiai – tarp jų ir parke nuo pat 17 amžiaus apgyvendinti pelikanai. Pirmuosius kartus, kai lankiausi Londone, būtent šiame parke pažindinausi su voverėmis, deja, šį kartą jų niekur nesimatė.

Trafalgaro aikštė ir National Gallery

Trafalgaro aikštė karštą gegužės šeštadienį kvietė atsigaivinti prie savo fontanų, nors aplinkui ir zujo minia žmonių – vienu metu čia buvo galima stebėti mažiausiai tris renginius: dvi politines demonstracijas ir vieną šokių pasirodymą.

Bet aikštėje yra ir kitas labai įdomus ir vertas aplankymo objektas – Nacionalinė galerija, kurioje visiškai nemokamai galima apžiūrėti garsiausių pasaulio meistrų paveikslus, eksponuojamus daugiau nei 60-tyje galerijos salių. Tiesa, laikinosios parodos gali būti mokamos.

Chinatown – Kinų kvartalas

Pasigrožėjus menu, dėmesio reikalauti turėtų ir skrandis. Londone maisto scena itin aktyvi, reikia tik sugalvoti, ko labiausiai norisi. Man tądien norėjosi greito ir skanaus gatvės maisto, tad aplankiau Chinatown – rajonėlį, kuriame keliose gatvėse galima aplankyti daugiau nei 70 Azijos maisto vietų.

Apsukusi ratą aplink rajonėlį pietums išsirinkau bao bandelę su antiena iš Bao Bao langelio (kainavo 3,5 svaro), tuomet desertui nusipirkau karštų sausainiukų su įdaru iš Chinatown Bakery (4 sausainiukai – 4 svarai), o tuomet dar pasiėmiau šaltos matcha latte su kokosų pienu iš Tsujiri (kainavo 5,9 svaro). Pastaroji vieta gana populiari, nes turi visą labai instagramiškai atrodančių gėrimų meniu – bestovėdama eilėje niekaip neapsisprendžiau, ko noriu, tad galiausiai pasirinkau saugų variantą ir iš tiesų nė kiek nepasigailėjau.

Houses of Parliament – Parlamento rūmai

Po pietų vėl grįžau į Trafalgaro aikštę ir pasivaikščiojimui link Parlamento rūmų pasirinkau Whitehall gatvę, taip praėjau įvairius vyriausybinius pastatus, tarp kurių yra ir Jungtinės Karalystės premjero darbo vieta, legendiniu adresu Downing street 10. Šį kartą būtent ties ja buvo įrengta scena, kurioje mitinguotojai dėstė savo nuomonę apie karą tarp Izraelio ir Palestinos, tad ilgai čia neužsibuvau ir judėjau toliau.

Pagrindinis Parlamento rūmų akcentas – bokštas su laikrodžiu, visų populiariai vadinamas Big Ben, nors iš tiesų bokštui duotas Elžbietos vardas, o Benas yra vienas iš jame esančių varpų (beje, sveriantis beveik 14 tonų!). Internetai sako, kad šis bokštas yra vienas labiausiai fotografuojamų ir Instagram socialiniame tinkle publikuojamų vaizdelių.

Man gražiausias vaizdas į Big Ben atsiveria šiek tiek nuo jo atsitraukus – t. y. perėjus Westminster tiltą į kitą Temzės upės pusę.

Beje, tiek Didžiosios Britanijos parlamentą, tiek žymųjį bokštą galima aplankyti su ekskursijomis. Už 35 svarus galima užkopti į bokštą ir iš labai arti pasiklausyti, kaip Big Ben muša valandas. Turas po rūmus su gidu kainuoja 34 svarus, tik su audio gidu – 27 svarus. Išsirinkti norimą ekskursiją ir nusipirkti bilietus galima čia.

Westminster Abbey – Vestminsterio abatija

Paskutinė stotelė mano šeštadienio maršrute – Westminster Abbey – t. y. karališkoji bažnyčia, kurioje vyksta monarchų karūnacijos, vestuvių ir laidotuvių ceremonijos.

Apsilankymas joje suaugusiam žmogui kainuoja 30 svarų, bet įėjimas į čia vykstančias pamaldas yra laisvas. Tiesa, tokiu atveju laisvai vaikštinėti po bažnyčią ir fotografuoti nėra leidžiama.

Aš nusprendžiau į Westminster Abbey nueiti vakarinių pamaldų metu – 17 val. čia vyko Evensong, per kurias giedojo žymusis bažnyčios choras. Vietų pakankamai daug, tad dėl patekimo į bažnyčią nerimauti nereikėtų, bet vis dėlto atėję anksčiau gausite geresnes vietas pačios bažnyčios viduje. Leisti į vidų apsauga pradėjo ganėtinai anksti – likus maždaug pusvalandžiui iki pamaldų pradžios.

Evensong trunka apie 45 minutes, bet, esant reikalui, galima išeiti ir anksčiau.

Čia mano šeštadienio kelionė per Londoną ir baigėsi: sėdau į metro, nuvažiavau iki traukinių stoties ir išjudėjau link Lutono, kur ankstų sekmadienio rytą manęs laukė lėktuvas atgal į Vilnių.

Praktinė informacija kelionei į Londoną

ETA leidimas. Nuo šių metų balandžio visiems, vykstantiems į Jungtinę Karalystę (ar tranzitu per ją) reikia turėti ETA leidimą. Nors jį gauti nėra sudėtinga, reikia atlikti keletą žingsnių – parsisiųsti mobiliąją programėlę UK ETA, joje patvirtinti savo tapatybę (teks nufotografuoti asmens dokumentą ir save), atsakyti į keletą klausimų ir, žinoma, susimokėti. Nors laiške, kuriuo patvirtintas mano kreipimasis dėl leidimo, buvo parašyta, jog atsakymą gausiu per kelias dienas, leidimas vykti į Jungtinę Karalystę man buvo suteiktas jau po kelių minučių. Susimokėti teko 19,53 euro.

Skrydžiai. Į Londoną nuskristi galima iš visų trijų Lietuvos oro uostų – iš Vilniaus skraidina LOT, Ryanair ir Wizzair, o nusileisti galima City, Luton ir Stansted oro uostuose. Aš šį kartą pasirinkau Wizzair, nes jis patogiausiai skraidino į Lutoną ankstų penktadienio rytą, o namo grąžino taip pat ganėtinai ankstyvą sekmadienio rytą. Bilietą pirkau iki kelionės likus mažiau nei dviems savaitėms ir sumokėjau apie 80 eurų (pasiėmiau tik mažą rankinį bagažą, kuris turėjo tilpti po sėdyne priešais mane).

Transportas iš oro uosto. Iš Lutono oro uosto iki Londono centro pasirinkau važiuoti ne autobusu, kuris turi didesnę tikimybę užstrigti kamščiuose, o traukiniu. Tiesa, visų pirma, reikėjo pasiekti geležinkelio stotį – iki jos patogiai už beveik 5 svarus nuveža oro uosto traukinukas DART. Aišku, neturint daug bagažo galima ir nueiti, bet tai užtruks maždaug pusvalandį.

Traukinys iš Luton Airport Parkway stoties veža į St. Pancras geležinkelio stotį, kuri atrodo labai įspūdingai ir pati yra verta atidesnio apžiūrėjimo. Bendrai už transportą Lutono oro uostas – Londonas – Lutono oro uostas sumokėjau 25 eurus, traukinio bilietus pirkau iš anksto internetu ir tvarkaraštyje išsirinkau pigiausius reisus.

Transportas Londone. Naudojausi tik metro paslaugomis – įeinant ir išeinant iš stotelės užtenka pridėti savo bekontaktę mokėjimo kortelę prie vartelių ir visi apmokėjimo reikalai įvyksta automatiškai. Trys vidutinės trukmės kelionės man kainavo kiek daugiau nei 10 eurų.

Nakvynė Londone. Kelionėje praleidau dvi naktis, bet pasirinkau dvi skirtingas nakvynės vietas: rytiniame Londone gyvenau keturiomis žvaigždutėmis pažymėtame New Road Hotel, kuriame už nakvynę su pusryčiais sumokėjau apie 145 eurus, o antrąją naktį apsistojau Holiday Inn London – Luton Airport, kur už naktį be pusryčių sumokėjau beveik 110 eurų (viešbučio interneto puslapyje tapau jų lojalumo programos nare, tai be nuolaidos nakvynei dar gavau galimybę atvykusi sukti laimės ratą ir laimėjau mini šokoladuką 😂 ), o ryte per 10 minučių pėsčiomis nuėjau iki oro uosto.

Pinigai. Buvau pasiėmusi 20 svarų grynaisiais, bet jų niekur neprireikė.

Mobilusis internetas. Jungtinė Karalystė nebėra ES narė, tad reikia būti atidiems su naminiu internetu. Naudojausi Airalo eSIM – 2GB interneto kainavo 7 eurus.

Ar bus ir penktas apsilankymas Londone? Nė neabejoju! Lankytinų vietų sąraše dar liko nemažai neišbrauktų punktų, o ir Londono maratonas yra vienas iš didžiųjų… Na, bet pagyvensim – pamatysim, kada likimas vėl atves į Jungtinės Karalystės sostinę.

P.S. Apie panašų savaitgalį Londone nuo penktadienio iki sekmadienio jau esu rašiusi anksčiau. Skaitykite čia ir čia.

P.P.S. Nuotraukos įraše iš dviejų skirtingų kelionių, bet abi jos buvo gegužės mėnesį – šiemet ir 2022-aisiais.