Buvo toks metas, kai vis aplinkiniai keliavo į Gruziją. Tuomet prisiklausiau pasakojimų apie nuostabaus grožio kalnus ir ilgus pasivaikščiojimus po juos, važinėjimą barškančiais mikroautobusais, skanų vyną ir dar skanesnį maistą bei gruzinus, sodinančius prie savo stalo visus svetimšalius ir nuolatos skeliančius tostus.

Pagaliau šiemet ir man pačiai pavyko nukeliauti ten nuotykių savaitei maršrutu Kutaisis–Goris–Natachtaris–Tbilisis–Boržomis–Kutaisis. Dabar galiu pasakyti, kad viešnagė buvo ganėtinai intensyvi, nes nuolat judėjome iš vienos vietos į kitą, o kelis objektus, kuriuos norėjome pamatyti, vis dėlto turėjome praleisti. Tiesa, streso ar daug apgailestavimų dėl to nebuvo.

Pagrindinius kelionės taškus ir rekomenduojamas vietas aprašysiu plačiau, pradžiai – šiek tiek bendrinės informacijos, kuri galėtų praversti planuojant savo kelionę.

Transportas

Į Gruziją ir Kutaisio oro uostą tiesiogiai iš Vilniaus skraidina aviakompanija Wizz Air. Šiuo metu skrydžiai vyksta du kartus per savaitę – trečiadieniais ir sekmadieniais. Mes skridome balandį – tai dar ne turistinio sezono metas, tad už bilietus pirmyn ir atgal sumokėjome 136 eurus (tiesa, buvo pritaikyta nuolaidų).

Nakvynes užsisakinėjome per booking.com iš anksto. Tik vėliau supratau, kad tai nebuvo būtina ir kai kuriais atvejais be išankstinio užsakymo būtume galėję gauti geresnes kainas, bet dėl nakvynių aš mėgstu jaustis ramiai.

Gruzijoje važinėjome viešuoju transportu. Maršrutinių autobusiukų tinklas čia veikia puikiai. Tiesa, labai praverčia rusų kalbos pagrindai, nes ne visuomet ant autobusiuko surasite jo kryptį lotyniškais rašmenimis. Paskutiniame kelionės etape naudojomės taksi ir už 100 vietinių pinigų ramiai ir patogiai nuvažiavome daugiau nei 150 kilometrų.

Kone kiekvienoje stotyje prie mūsų prisistatydavo koks nors vietinis, siūlantis savo pavežėjimo paslaugas ir rodantis savo puikų automobilį. Tad galiausiai pasinaudojome ir dušmanų paslaugomis – buvo visai įdomi patirtis.

Sako, kad ir traukiniu Gruzijoje galima važiuoti, bet šia opcija mes per daug nesidomėjome.

M. sakė parašyti, kad Gruzijoje galima išsinuomoti automobilį ir vairuoti patiems. Pamačiusi gruzinų vairavimo ypatumus pati to nerekomenduočiau. Gruzijoje eismas vyksta dešiniąja puse, bet automobilio vairas gali būti tiek dešinėje, tiek kairėje. Vairuotojai mėgsta lenkti prieš posūkius ar iš dviejų eismo juostų suformuluoti tris. Eisme dalyvauja ir daugiau objektų – pakelėse laisvai besiganančios karvės ir visur šmirinėjantys šunys. Tad, jeigu nuspręsite vairuoti, būkite atsargūs.

Pinigai ir kainos

Gruzijos piniginis vienetas – laris. Keisdama pinigus Lietuvoje už 100 larių sumokėjau apie 40 eurų, o štai Gruzijoje už vieną eurą gaudavau tris larius. Ten tikrai daug valiutos keityklų, už keitimą papildomų mokesčių nėra, tad ramiai galite vežtis su savimi eurus ir keisti juos į larius jau vietoje. Aišku, labai patogu išsiimti pinigus tiesiog iš bankomato (ačiū, Revolut!) – didesniuose miestuose jų netrūksta.

Restoranuose ir parduotuvėse daug kur galima sumokėti kortele. O štai už visas nakvynes mokėjome grynaisiais.

Kainos Gruzijoje – mažesnės negu Lietuvoje. Susumavę visas kelionės išlaidas (bilietus, nakvynes, transportą, maistą ir mini lauktuves artimiesiems) suskaičiavome, kad savaitės kelionė vienam žmogui atsiėjo apie 375 eurus. Smarkiai neišlaidavome, bet ir netaupėme. Pavyzdžiui, norėjau šviežių granatų sulčių ir pirkau, nesvarbu, kad jos kainavo tiek pat, kiek bilietai dviem žmonėm maršrutke nuvažiuoti 160 kilometrų.

Už gausią vakarienę restorane su taure vyno dažniausiai mokėjome apie 50 larių. Kalbant apie maistą, mane sužavėjo du dalykai: tradiciniai koldūnai su aviena – chinkaliai ir ganėtai paprastos, bet tikrai neprastos pomidorų ir agurkų salotos su svogūnais, kalendromis ir graikinių riešutų padažu. Chačiapurio su kiaušiniu taip pat reikia paragauti. Nors iš pradžių maniau, kad gruzinai visiški mėsėdžiai, kelionėje buvo diena, kai mėsos nevalgėme ir visiškai jos nepasigedome.

O šiaip, man atrodo, kad Gruzija yra subalansuota visiems. Nori gamtos ir kalnų – yra, tik eik ir vaikščiok, svarbu turėti patogius batus. Nori jūros – irgi yra, Batumis švyti visu savo modernumu ir kviečia apsilankyti. Nori miestų – milijoninis Tbilisis laukia išskėtęs rankas. Nori pramogų – net pakelės restorane prie autostrados gali netyčia užtikti renginį, kuriame gruzinai šoka savo tradicinius šokius (su kardais!). Nori draugų – užkalbink vyresnio amžiaus gruziną, papasakos tau savo gyvenimo istoriją (true story).

Šabakštynų ir šiukšlynų ten tiek pat daug, kiek ir gražių vaizdų, bet, man atrodo, Gruzija neapsimetinėja tuo, kas nėra – ji autentiška.

Nežinau, ar taip bus ilgai. Štai, nuo gegužės pirmosios Gruzijoje jau nebepavyks restorane prie vyno taurės sutraukti cigaretės. Bet kol kas Gruzija vis dar yra toji Rytų ir Vakarų kryžkelė, kuri ir stebina, ir žavi.