Kai lėktuvas nusileido Kutaisio oro uoste, buvau pasiruošusi likti nustebinta. Ir buvau! Po ilgo riedėjimo kilimo ir tūpimo taku bei senų karinių angarų stebėjimo galiausiai pasiekėme statybų aikštelę ir mažučiuką keleivių terminal su vos dviem laipinimo vartais. Tik įžengus į pastatą, jau galima pamatyti kitoje jo pusėje esantį išėjimą ir prie jo lūkuriuojančius dušmanus.

Girdėjau, kad vienu metu Gruzijos (ar dabar jau turėčiau sakyti Sakartvelo?) pasienyje visi turistai gaudavo dovanų buteliuką vyno. Panašu, kad didėjant skrydžių ir keleivių skaičiui, šios gražios tradicijos atsisakyta. Gera žinia – pasų kontrolė veikia greitai, tad net ir išlipę iš pilnutėlio lėktuvo ilgai užtrukti eilėje neturėtumėte. O iš Kutaisio Karaliaus Davido Statytojo oro uosto – tiesiai į nuotykius!

Vienas draugas man Kutaisį apibūdino kaip Gruzijos Savanorių prospektą. Iš ties, panašumų yra. Iš pablizginto miesto centro per kelias minutes gali nueiti į didžiulį ir nutriušusį turgų, iki didžiosios Bagrati katedros eiti tenka privačių namukų kvartalais, kur praeivius aploja šunys ir nužiūri nelabai linksmai nusiteikę vietiniai, o per putojančią kalnų upę į kalną kelia girgždantis ir smarkiai parūdijęs keltuvas. Na, bet pačiame centro viduryje – transporto žiede, galima pamatyti įspūdingą fontaną su paauksuotomis žvėriukų skulptūromis.

Taigi, kokias patirtis rekomenduočiau Kutaisyje?

Gyvenkite centre. Taškas. Iki jo keliaukite su maršrutka arba pėsčiomis ir apžiūrėkite, kaip gyvena vietiniai.

Nusifotografuokite prie Colchis fontano, esančio centrinėje miesto aikštėje.

Persikelkite per Rioni upę funikulieriumi ir apžiūrėkite ant kalno įsikūrusį Besarion Gabashvili atrakcionų parką. Apžvalgos ratu taip pat galite kartelį apsisukti ir taip pasižvalgyti po apylinkes iš viršaus – kainuoja tik vieną pinigą!

Gatvelių labirintais nueikite iki Bagračio katedros – pati iš savęs ji man nepasirodė labai įspūdinga, bet jos vieta suteikia galimybę pasigrožėti Kutaisio panorama ir leidžia pakopinėti po senosios katedros ar vienuolyno griuvėsius.

Nusileiskite nuo kalno, praeikite turgų (jeigu Gruzijoje keliausite daugiau negu tik po Kutaisį, tikrai pamatysite įspūdingesnių turgaviečių) ir nusipirkite ten mėgstamų skanumynų, apžiūrėkite istoriją pasakojančią sieną ir paspėliokite, ką ji nori pasakyti.

O tada keliaukite už miesto!

Visai netoli Kutaisio yra du senoviniai vienuolynai, kuriuos tikrai verta apžiūrėti. Artimesnis ir mažesnis – Motsametos vienuolynas, pastatytas 11 amžiuje, nors vienokios ar kitokios religinių apeigų vietos ten būta dar nuo 8 amžiaus. Nedidelis kompleksas yra nuostabiose apylinkėse – ant skardžio krašto, pakeliui pereisite žavų miškelį ir galėsite palaipioti uolomis bei pasiklausyti, kaip kažkur apačioje ošia nematoma kalnų upė.

Kiek toliau – Gelati vienuolynas, taip pat labai senas, pastatytas dar 12 amžiuje, išlaikęs kai kurias freskas dar nuo Viduramžių laikų ir dabar jau įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ten yra palaidotas ne vienas Gruzijos valdovas – pavyzdžiui, karalius Davidas Statytojas (tas pats, kurio vardu pavadintas Kutaisio oro uostas).

Praktiniai dalykai

Neturėjome plano, kaip iš oro uosto nuvykti į Kutaisio centrą, vos tik išėjome į lauką mus apsupo dušmanai, siūlantys savo paslaugas. Pasiklausinėjome ir išgirdę 30 larių sumą, sakėme – oiiii neeee. Ir ką, galiausiai man bandant paglostyti pirmą šunį, pamatytą laisvai lakstantį tiesiog priešais oro uostą, prie mūsų sugrįžo pirmasis kalbintojas ir kone už rankos nusivedė prie savo Lados. Kelionė iki Kutaisio stoties dviems kainavo vos 15 larių. Likusį kelią iki miesto centro įveikėme pėsčiomis. Taip, tai gal ir nebuvo pats geriausias pasirinkimas, bet pramankštinome skrydyje sustingusias kojas.

Apsistojome Kutaisi City Heart Apartment. Tai buvo viena pigiausių nakvynių Gruzijoje – vos 27 lariai dviems žmonėms. Tikrai gyvenome centre – vos per kelis žingsnius nuo pagrindinės gatvės turėjome nedidelį butuką su atskiru įėjimu ir žaliuojančiu sodeliu.

Iki vienuolynų keliavome su mūsų butuko nuomotoju Miška – už 30 larių jis greitai ir patogiai nuvežė mus į užmiestį ir aprodė Gelati vienuolyną. Kadangi tuo metu iki Motsametos nuvažiuoti nepavyko (ten vyko kažkokia religinė procesija, tad visas keliukas ir automobilių aikštelė buvo grūste prigrūsti automobilių), ten sugrįžome vakare prieš leidžiantis saulei ir vaizdą pamatėme dar žavesnį – nurausvintą saulės spindulių. Ir primokėti nereikėjo!

Naktinio Kutaisio gyvenimo iš arti neapžiūrėjome, bet matėme, kad jo yra net sekmadieniais.

Apibendrinant – skirkite Kutaisiui šiek tiek laiko. Priprasti prie Gruzijos man reikėjo šiek tiek laiko ir šis miestas padėjo puikiai aklimatizuotis.