Turbūt apie visus JAV pamatytus gamtos vaizdus galiu drąsiai sakyti, kad jie gniaužė kvapą. Džiugu, kad visos per trijų savaičių kelionę aplankytos vietos buvo ganėtinai skirtingos ir sukėlė pačių įvairiausių įspūdžių. Ir nors Didysis Kanjonas pavergė savo dydžiu (kaip netikėta!), tai Bryce nacionalinis parkas Jutos valstijoje įsiminė tuo, kad buvo nepanašus į nieką kitą, pamatytą anksčiau.

Pagrindinė parko atrakcija – Bryce kanjonas – atrodo kaip paplūdimyje iš šlapio smėlio supilta pilis. Ir aš nė kiek neperdedu!

Iš tiesų Bryce kanjonas yra visai ne kanjonas. Jame niekuomet netekėjo upė, o natūralų amfiteatrą sukūrė sniego, lietaus ir ledo dermė bei uolienų erozija. Tai ji kalta (o gal kaip tik – nusipelniusi), kad būtent šioje Jutos valstijos vietoje susidarė begalė smailėjančių uolų, kurios kitais vadinamos hudais (angliškai, hoodoos).

Kanjono veidas keičiasi priklausomai nuo apšvietimo – vienoks jis, kai saulė aukštai danguje, visiškai kitoks, kai artėja sutemos. Todėl norėdami patirti geriausius įspūdžius Bryce nacionaliniam parkui skirkite daugiau negu pusdienį. Mes patys čia praleidome beveik dvi dienas – atvykome popiet ir vakarėjant pasivaikščiojome kanjono kraštu, o kitą dieną leidomės į kanjono apačią.

Vakaras ant kanjono krašto

Palei kanjono kraštą veda takelis – Rim Trail, jo ilgis – daugiau negu 17 kilometrų, tad eiti galima tiek, kiek tik norisi.

Internetai sako, kad kanjonas gražiausias tuomet, kai leidžiasi saulė. Negaliu ginčytis! Rim Trail turi Sunset Point, tad jau vien sprendžiant iš pavadinimo, čia saulėlydžio vaizdas turėtų būti puikiausias. Maždaug ties juo ir leidome savo vakarą – ant primuso virėme košę ir vakarieniavome, o sutemus gerdami arbatą stebėjome žvaigždes.

Kadangi parkas yra toli nuo didelių miestų, čia labai maža šviesos tarša. Tad žvaigždių stebėjimas tikrai turėtų būti įtrauktas į apsilankymo programą.

Gaila, bet mūsų viešnagės metu tolumoje (už maždaug 80 mylių) degė miškas, tad dangaus vaizdą šiek tiek temdė dūmai. Na, ir oro temperatūra nebuvo puiki pagalbininkė – sutemus buvo vos 4–6 laipsniai šilumos.

Pasivaikščiojimas po kanjoną

Kaip ir visuose kituose aplankytuose JAV nacionaliniuose parkuose, turistinė infrastruktūra čia puikiai sutvarkyta – žemėlapį gausite įvažiuodami į parką, takeliai bus sužymėti ir su nuorodomis, įspėjamieji ženklai sudėti, lieka tik eiti ir džiaugtis.

Mes pasirinkome Peek-A-Boo trail‘ą. Jis įvardijamas kaip sunkus – 8,8 km ilgio ir turintis 479 metrų sukilimą. Takas apsuka ratą kanjono širdyje – vienoje vietoje nusileidome į kanjono gilumą, ratais-kvadratais pasivaikščiojome tarp uolų, apžiūrėjome vieną iš parko įžymybių – Wall of Windows (gamtos sukurta uolų siena su „langais“), o tuomet kitoje vietoje vėl pakilome ant krašto.

Gera žinia ta, kad pagrindiniame take nesutikome daug žmonių – didžiąją kelio dalį ėjome vieni. Kompanijos dažniausiai turėdavome ten, kur takas kirsdavosi su kitais, trumpesniais trail‘ais.

Praktinė informacija

Šį kartą nakvojome ne pačiame parke, o už jo ribų – dėl šaltų naktų pasirinkome gyventi motelyje Bryce UpTop Lodge  – už dvi naktis keturviečiame kambaryje mokėjome 210 dolerių. Pusryčiams gavome kavos bei arbatos.

Įvažiavimas į parką – tradiciškai, 35 doleriai. Su America The Beautiful pasu – nemokamai.

Palankiausias laikas lankytis parke – vasara. Gegužės mėnesį čia dar gali būti sniego, tad kai kurie pasivaikščiojimo takai gali būti uždaryti. Sniegas vėl prasideda spalį. Tiesa, vasarą gali pasitaikyti audrų su žaibais ir griaustiniu.

Valgyti ėjome į vietinę piceriją – Valhalla Pizza. Kol rinkomės picas ir gėrimus, į vidų įgriuvo būrys lietuvių merginų, kurios Work&Travel programoje jau baigė darbinę dalį. Išgirdęs šurmulį iš virtuvės galvą iškišo ir lietuvis jaunuolis, kuris dalyvavo toje pačioje programoje ir vis dar dirbo. Tad nedidelėje picerijoje vienu metu buvo 10 lietuvių.

Kitą dieną valgėme mūsų motelio kieme įsikūrusiame steikų restorane UpTop Steakhouse. Kaip suprantu, per daugiau nei pusę metų nuo mūsų apsilankymo, pasikeitė restorano savininkai, interjeras ir meniu. Bet, manau, kad steikai liko. Keturiese už vakarienę sumokėjome apie šimtą dolerių.

Apsipirkome vietinėje parduotuvėje – Ruby‘s Inn General Store. Produktai čia buvo brangesni negu kitose parduotuvėse – vis dėlto, aplinkui nelabai yra konkurentų, o turistų srautas visai neblogas.

Balandžio–spalio mėnesiais po parką važinėja autobusai, tačiau jais naudotis nėra privaloma – galima iki kanjono nuvažiuoti ir automobiliu. Tiesa, vietų palikti savo transporto priemonę nėra tiek jau daug, tad planuojant pasivaikščiojimą reikėtų ilgai nesnausti – ryte galimybių patogiai palikti automobilį gausite daugiau.

Bryce nacionalinis parkas nėra taip aktyviai lankomas, kaip kad jo kaimynas Zion. Tarp šių parkų – vos dvi valandos kelio automobiliu.

Pakeliui galima aplankyti dar vieną įdomią vietą – Red Canyon. Tikrai verta valandėlei sustoti ir pasivaikščioti tarp uolų, kurios per savo gyvenimą įgijo pačias keisčiausias formas. Taip pat netikėtas dalykas – pauostykite ten augančias pušis. Kai kurios galbūt bus tokios pačios kaip ir augančios Lietuvoje, bet kai kurios saldžiai kvepės vanile.

Jau prie pat Bryce nacionalinio parko kelias pasidaro ypatingai gražus – su spalvotose uolose iškirstomis arkomis, kad pro jas galėtų pravažiuoti automobiliai.

Važiuokite ir grožėkitės!