Didysis kanjonas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau keliauti į JAV, tad aplinkui šį objektą susidėliojo ir visas atostogų maršrutas. Man visuomet rodėsi, kad jau kur kur, bet ten gamtos didybė bus nenupasakojama. Ir ši prielaida tikrai pasitvirtino.

Didysis kanjonas ne veltui vadinamas Didžiuoju – jo ilgis siekia apie 450 kilometrų, plotis svyruoja nuo 6 iki 29 kilometrų, o gylis – apie 1,6 km (ačiū, Wikipedia!). Tad ir atvykti apžiūrėti šio kanjono galima iš skirtingų pusių. Mes pasirinkome tą, kuris labiausiai priimtinas daugumai turistų – South Rim (lietuviškai, pietinis kraštas).

Didžiojo kanjono nacionaliniame parke (Grand Canyon National Park) nusprendėme praleisti dvi dienas. Vieną iš jų lengvai pasivaikščiojome ir susipažinome su pasikeitusia aplinka, antrąją – ėjome į penkių–šešių valandų žygį ir žiūrėjome, kaip kanjono uolas nudažo patekanti saulė. Kaip tai atrodė? Įspūdingai.

Į parką ir į savo kempingą (taip, dvi naktys palapinėje!) atvykome sutemus, tad pirmasis rimtas įspūdis apie apylinkes susidarė tuomet, kai pabudau apie ketvirtą valandą ryto ir išgirdau, kaip kažkur tolumoje stūgauja kojotai. Gaila, bet gyvai pamatyti tokio gyvūno vis dėlto neteko.

Pirmajai dienai ir pažinčiai su kanjonu pasirinkome Rim Trail – takelį, vedantį palei kanjono kraštą ir leidžiantį plačią jo panoramą apžiūrėti iš daugybės kelyje įrengtų apžvalgos aikštelių. Aišku, smagiau eiti į tokias, kurios neaptvertos ir neapsaugotos – parke niekas nestovi ir nežiūri, kur dedate kojas, tad norėdami įspūdingos nuotraukos ant kanjono krašto būkite atidūs.

Kurį laiką atrodė, kad vaizdas, atsivėręs prieš akis, nėra realus. Gi visi esame matę šį kanjoną įvairiuose filmuose ar nuotraukose, tad ir ten vietoje kartais rodėsi, kad priešais – tik fototapetas. Tad apsipratimo su vaizdu diena tikrai pravertė prieš keliaujant į rimtesnius nuotykius.

Rim Trail ilgis – 21 kilometras. Pradėti ir užbaigti ėjimą galima bet kurioje stotelėje. Palei šį asfaltuotą ir lengvą pasivaikščiojimo taką bus ir ekspozicija, supažindinanti su kanjonu, ir pasėdėjimo bei pasigrožėjimo kanjonu vietų, ir parduotuvių, ir užkandinių, ir taškų, kuriose veiks nemokamas wi-fi.

Didžiojo kanjono parkas smarkiai civilizuotas ir pritaikytas įvairios patirties turintiems keliautojams – čia galima rasti ir kempingų, ir namukų, ir prabangių viešbučių. Market Plaza esančios parduotuvės asortimente buvo toks haikinimo (lietuviškas atitikmuo – pasivaikščiojimas, čia skamba kiek keistai) maisto – batonėlių, riešutų ir sėklų mišinių, specialių jėgas ir druskas atstatančių gėrimų ir kt. pasirinkimas, kokio nebuvau mačiusi savo gyvenime.

Tad prisipirkome užkandžių ir antrąją dieną parke kėlėmės paryčiais – iki saulės patekėjimo reikėjo susikrauti palapines ir pasiekti vieno iš galimų nusileidimų į kanjono gilumą tašką.

Tą padaryti nebuvo itin sunku – parke rekomenduojama naudotis nemokamais autobusais. Jie lankytojus vežioja keturiais skirtingais maršrutais. Žinoma, galima mėginti laimę ir iki pasivaikščiojimo pradžios taškų važiuoti automobiliu, tačiau ne visi parko keliai atviri nuosaviems automobiliams, o ir stovėjimo vietų nėra labai daug (ypač tiems, kurie pasivaikščiojimą pradeda įdienojus).

Pradinis ryto taškas – kanjono kraštas šalia South Kaibab Trailhead, kur susėdę ant akmens suvalgėme savo pusryčių sumuštinius ir ėmėmės leistis žemyn. Ankstyvą rytą žmonių nebuvo labai daug, tad būtent tuomet Didysis kanjonas man ir paliko didžiausią įspūdį.

South Kaibab Trail veda iki pat kanjono kaltininkės – Kolorado upės. Iki jos – apie 10 kilometrų. Mes nusileidome tik apie pusę tako – užbaigėme jį ties Skeleton Point (apie 5 km nuo tako pradžios, aukščio pasikeitimas – apie 450 metrų), kur apačioje jau matosi upė, pailsėjome ir apsisukę pradėjome kelią atgal į viršų.

Jeigu į apačią leistis buvo smagu ir įdomu, sugrįžimas buvo sudėtingesnis – visų pirma, saulė jau pradėjo kopti dangumi, tad šešėlių, kuriuose būtų galima pasislėpti, sparčiai mažėjo, o temperatūra – kilo. Antra, kojos greitai pavargdavo kopti ganėtinai stačiu takeliu ar laiptais ir prašydavo pailsėti. Tad tą ir darydavome.

Įsidėmėkite, kad einant šiuo taku pakeliui nėra nė vienos vandens papildymo stotelės, tad turėkite jo su savimi užtektinai. Taip pat pasiimkite sūrių riešutų arba rehydrono, taip pasivaikščiojimas tikrai bus malonesnis.

Didžiojo kanjono parke pilna įspėjimų, kad neverta rizikuoti ir per vieną dieną mėginti ir nusileisti iki upės, ir pakilti vėl atgal į viršų. Sakoma, kad kasmet iš kanjono gilumos tenka traukti apie 250 žmonių, dauguma jų – jauni ir atletiški vyrukai, pervertinę savo jėgas. Tad kad ir kaip norėjosi įmerkti kojas į ledinį Kolorado upės vandenį, mes tokio nuotykio atsisakėme.

Tačiau kaip įdomus potyris man pasirodė žygis Rim to Rim – nusileisti į kanjono gilumą viename jo krašte, pernakvoti Phantom Ranch, o ryte keliauti tolyn ir pakilti į viršų kitame kanjono krašte. Dėl tokio nuotykio norėčiau sugrįžti prie Didžiojo kanjono dar kartą. Jeigu ir jūs norėtumėte tokio žygio, žinokite, kad nakvynę kanjono gilumoje reikia užsisakyti laaaaaaaabai iš anksto (pvz., dabar vyksta loterija 2020-ųjų kovui).

Praktinė informacija

Į Didžiojo kanjono nacionalinį parką atvykome tiesiai po pasigrožėjimo sekvojomis. Vien važiavimas truko apie 10 valandų, bet kelionę prailgino sustojimai užkąsti, pamankštinti kojas ar pasifotografuoti su legendinio Route 66 kelio ženklais.

Įvažiavimas į parką – 35 doleriai vienam automobiliui ir visiems jo keleiviams. Nebent jau turite America the Beautiful metinį bilietą. Tuomet įvažiuosite nemokamai.

Gyvenome Mather Campground kempinge, kuriame už dvi naktis keturiems žmonėms mokėjome 36 dolerius. Dušas kainavo papildomai 2 dolerius už 8 minučių maudynes (susimokėti reikėjo jau pačioje dušo kabinoje į aparatą sumetant aštuonias 25 centų monetas – ačiū die, buvo kur jų išsikeisti). Ir taip, iki dušo reikėjo paėjėti.

Turėkite mintyje, kad nors dieną kanjone ir būna karšta – rugsėjį temperatūra kilo aukščiau 25 laipsnių pagal Celsijų, tačiau naktį ji vos siekė 10 laipsnių, tad šiltas miegmaišis arba šilta pižama yra privalomas dalykas gyvenant palapinėje.

Canyon Village yra įvairių vietų pavalgyti, taip pat yra maisto prekių parduotuvė. Tiesa, kainos čia didesnės negu įprastoje JAV parduotuvėje.

Prisėdę ant suoliuko užkąsti nenustebkite, jeigu greitai prisistatys voverė ir prašys pasidalyti savo maistu arba paprasčiausiai mėgins jį pavogti. Turistai išlepino voveres, tad daug kur matysite plakatus su prašymais jų neglostyti ir nešerti.

Didžiojo kanjono nacionaliniame parke pramogų taip pat yra visokių – galite paskraidyti sraigtasparniu virš kanjono, leistis į apačią ant asilėno (kitaip, mulo) nugaros, paplaukioti Kolorado upe, pasivaikščioti kanjono apžvalgos aikštelėje stiklinėmis grindimis. Pramogų yra kiekvienam pagal norus ir kišenę.

Tik kad ir ką veiktumėte, turėkite mintyje, kad aplinkui dažniausiai bus ir kitų žmonių, kurie lygiai taip pat svajojo aplankyti šią vietą. Tad jeigu turite norą nusišlapinti nuo jo krašto, pildykite šį savo troškimą taip, kad kitiems paskui netektų stovėti jūsų sysiuko klane.

True story.