Vos išgirdusi žodį „dykuma“, mano vaizduotė nupiešia ganėtinai standartinį vaizdelį – didžiulės smėlio kopos, kupranugariai ir beprotiškas karštis. Apie uolas ir jų darinius –  gamtos sukurtus tiltus, tarpeklius bei besiganančias ožkas tikrai tuo metu negalvoju. Jordanijos pietuose esanti didžiulė Wadi Rum dykuma, kuri dar vadinama Mėnulio slėniu, parodė man ir dalelę to, ko tikėjausi, bet vis tiek labiau nustebino tuo, ko nebuvau numačiusi.

Intensyvioje ilgojo savaitgalio kelionėje po Jordaniją niekam negalėjome skirti daug laiko – net ir Wadi Rum. Todėl pasirinkome pramoginę programą – nakvynę beduinų stovykloje su vakariene ir rytinį kelių valandų pasivažinėjimą džipu po dykumą, kad laiku išvyktume į oro uostą ir suspėtume į savo skrydį namo.

Po pusdienio pasivaikščiojimo po Petrą kelias valandas automobiliu važiavome link Wadi Rum ir į susitikimo su mūsų gidu tašką – dykumos lankytojų centrą – atvykome jau sutemus. Čia palikome savo automobilį ir tolyn smėlėta bekele pajudėjome jau gido Ali džipu.

Prieš kelionę tyrinėjant nakvynių dykumoje galimybes, mačiau ne vieną ir ne dvi stovyklas. Kai kurios jų atrodė tikrai prabangios – kupolo formos palapinės su stikliniu stogu, kad būtų galima žiūrėti į žvaigždes. Ali stovykla buvo kuklesnė. Tiesa, kaip pamatėme ryte, ji apsupta uolų, tad į mus nepūtė vėjas, buvo tylu ir ramu.

Viena iš beduinų programos dalių – vakarienė. Šeimininkai paruošė mums didelę keptuvę vištienos-ryžių-daržovių troškinio, kurį visi drauge suvalgėme susėdę prie laužo. Valgyti teko rankomis ir užsikandant duonos papločiu. Po vakarienės įsitaisėme ant gultų, kalbėjomės, buvome vaišinami saldžia mėtų arbata ir žiūrėjome į žvaigždes. Nuo-sta-bu.

Miegoti pasirinkome drauge – trise vienoje palapinėje, nes vis dėlto vasario mėnesį sutemus dykumoje buvo vėsoka. Tikėjomės, kad prikvėpuosime nelabai didelę erdvę ir bus šilčiau. Iš tiesų gal net ir pavyko.

Palapinėje jau buvo patiesti čiužiniai ir apklotai, tad miegmaišių ar panašių dalykų neprireikė. Aš, žinoma, miegui apsiaviau vilnones kojines, bet net ir su jomis kojų pirščiukai po trimis apklotais šiek tiek šalo (taip būna ne visiems, nesijaudinkite – aš tiesiog labai mėgstu šilumą).

Dykumoje naktį labai tylu, tad išgirsite ne tik kylančius lėktuvus, bet ir kitoje palapinėje knarkiančius žmones. Mūsų atveju, stovykloje buvome tik penkiese, tad ne tiek ir daug triukšmo kėlėme.

Ryte buvome pasodinti į džipą ir išvežti gilyn į dykumą. Mano nuostabai, vasario pabaigoje Wadi Rum žydėjo – smėlyje buvo pilna visokių žolyčių ir gėlyčių, kurias skabė tiek ožkos, tiek kupranugariai, kuriuos vietiniai čia gano.

Wadi Rum yra ne viena vieta, kurią galite būti matę, net jeigu čia ir nesilankėte. Čia dažnai atvyksta Holivudo filmavimo komandos. Pavyzdžiui, naujausia „Žvaigždžių karų“ dalis buvo filmuojama vienoje iš dykumos dalių. Tačiau man pati įspūdingiausia pasirodė raudono smėlio kopa, kurią buvo galima pamatyti filme „Marsietis“ – jame vaidino Mattas Damonas.

Kitas filmas, kurį galėtumėte pažiūrėti prieš vykdami į Wadi Rum – „Lawrence of Arabia“ – mūsų gidas parodė jo filmavimo vietą ir leido „pasiganyti“ kopinėjant po uolas.

Dar kelios įdomesnės dykumos vietos, kurias galima apžiūrėti per kelių valandų pasivažinėjimą – uolose išraižyti senoviniai rašmenys, natūralus tiltas tarp dviejų uolų, kur irgi galima užsikeberioti bei šiuolaikinis beduinų miestelis – jau ne gamtos objektas, bet taip pat padeda susidaryti tikslesnę nuomonę apie Jordaniją.

Praktinė informacija

Visa Wadi Rum patirtis – gidų Ali ir Atif nuopelnas. Juos surasti galima čia. Tiesa, aš pati reikalų su jais nederinau, bet kelionės bendražygė sakė, kad Ali ganėtinai ilgai neatsakydavo į užklausimus. Jis pats teisinosi tuo, kad dykumoje nėra ryšio, tad čia tikrai puiki vieta atitrūkti nuo viso pasaulio.

Transportavimas iki stovyklos, vakarienė, nakvynė palapinėje, pasivažinėjimas ir kuklūs pusryčiai dykumoje vienam žmogui kainavo 30 dinarų. Besibaiminantiems nepatogumų, dušas ir WC stovykloje buvo ganėtinai europietiški.

Ši stovykla jau yra pamėgta lietuvių ir pats Ali pasakojo, kad lietuviai jam labai patinka, tad nuvykę ten tikrai būsite priimti išskėstomis rankomis.

P.S. tik noriu priminti, kad kremas nuo saulės būtinai turi būti jūsų kelioninėje kuprinėje – tiksliau, reikia ne tik jį turėti, bet ir sąžiningai naudoti. Kitaip turėsite saulės ir vėjo nugairintą nosį bei skruostus.