Šiemet gimtadienio savaitgalis užsienyje su mama nutiko spalio viduryje tikintis geresnio oro ir galimybės pasivaikščioti trumpomis rankovėmis. Pasirinkta destinacija – Portugalijos sostinė Lisabona, į kurią atskridome šeštadienį viduryje nakties, o išskridome antradienį 5 val. ryto. Taigi, turėjome tris dienas, iš kurių dvi išnaudojome draugystei su Lisabona užmegzti, o per dar vieną – nuvažiavome į netoliese esantį Sintra miestelį.

Portugalijoje lankiausi jau antrą kartą per trejus metus ir abu sykius vos per kelias dienas pažinta Lisabona paliko puikų įspūdį – vis dėlto tai išskirtinė vieta Europos kontekste. Kadangi po kelių dienų pažinties su miestu, kalbėti apie tikslias rekomendacijas sunku, galiu papasakoti, ką mes nuveikėme Lisabonoje – pirmosios dienos maršrutas vedė per miesto centrą ir senuosius kvartalus.

Pažintį su miestu pradėjome nuo Rossio aikštės. Be dviejų identiškų fontanų ir turistų minios (panašu, kad būtent čia prasideda net kelios skirtingos tik arbatpinigiais apmokamos ekskursijos) joje galima rasti dar kelis įdomius dalykus – Mundo Fantástico da Sardinha Portugue parduotuvę su begale įvairiausių jūros gėrybių konservų bei nediduką bariuką A Ginjinha.

Jeigu į parduotuvę galima užsukti tiesiog pasigrožėti, į bariuką jau eikite su tikslu paragauti vyšnių likerio, taip pat pavadinto ginjinha. Bariukas veikia toje pačioje vietoje jau daugiau negu šimtmetį. Tiesa, nei staliukų, nei didesnio gėrimų ar užkandžių pasirinkimo jame beveik nėra – paimkite taurelę likerio ir išgerkite jį tiesiai aikštėje priešais barą.

Viena burnelė kainuoja 1,4 euro, atsiskaitymas galimas tik grynais.

Po vyšninio gurkšnelio nusprendėme kopti į vieną iš Lisabonos kalvų apžiūrėti Carmo Convent – tai buvusi bažnyčia ir vienuolynas, kurie pradėti statyti dar 1389-aisiais. Tiesa, po 1755 m. Lisaboną užgriuvusio žemės drebėjimo dalis komplekso buvo sugriauta ir taip iki galo ir neatstatyta. Užtat dabar šioje erdvėje veikia pirmasis visoje Portugalijoje muziejus, supažindinantis su istorinėmis ir archeologinėmis vertybėmis.

Įėjimas į muziejų kainuoja 5 eurus.

Šalia Carmo Convent galima apžiūrėti ir puikią Lisabonos miesto panoramą – tokia pati atsiveria ir tiems, kurie Elevador de Santa Justa liftu pakyla į apžvalgos aikštelę. Jeigu pasirinksite kojų mankštą ir užkopsite ant kalno patys, sutaupysite šiek tiek pinigų (tiesą sakant, pakilimas nemokamas, jeigu turite dienos metro bilietą) ir daug laiko, kurį praleistumėte stovėdami eilėje. Liftas iš tiesų atrodo įspūdingai, bet jeigu Lisabonoje praleisite tik kelias dienas, prioritetus susidėlioti verta.

Po apsilankymo muziejuje atėjo laikas užkąsti. Bevaikščiodamos po Chiado rajoną ir ieškodamos malonios vietos prisėsti ir suvalgyti ką nors vietinio, netyčia nuklydome iki vieno iš pagrindinių Lisabonos naktinio gyvenimo taškų – Rua Nova do Carvalho gatvės, kuri dažniausiai vadinama tiesiog rožine gatve. Kodėl? Paprasta – gatvės asfaltas nudažytas rožine spalva.

Internetai sako, kad ši gatvė jau nuo senų laikų buvo žinoma kaip linksmybių gatvė, nes čia rinkdavosi jūreiviai ieškoti palaido elgesio damų. Ir dabar gatvę okupavę naktiniai klubai, barai ir kavinės, o šeštadienio vidurdienį batai limpa prie gėrimais nulaistyto asfalto.

Kai kurios vietelės dirba ir dieną, tad prisėdome Sol e Pesca bare, papuoštame žvejybos tematika. Meniu buvo ganėtinai neįprastas – maistą galima išsirinkti ne tik skaitant, ką jie siūlo, bet ir žiūrint į lentynose sukrautas konservų dėžutes. Taip, dauguma skanėstų čia konservuoti. Taigi paragavome kelių rūšių sardinių, prie kurių mums patiekė baltos duonos ir taurę vyno.

Tolimesnis pasivaikščiojimo maršrutas vedė palei Tejo (angliškai – Tagus) upę link Praça do Comércio – Komercijos aikštės. Upės krantinėje įrengta ne viena puiki vieta pasėdėti ir pasimėgauti aplinka, tuo iš karto naudojasi gatvės muzikantai, kurie čia daro neprastus pasirodymus, taip pat kitokie menininkai, kuriantys iš smėlio ar akmenų, ar pardavėjai, siūlantys šviežius vaisius ar vietoje spaudžiantys sultis.

Užsukome į įspūdingai atrodančią Lisabonos katedrą, o iš jos jau kilome aukštyn į kitą miesto kalvą aplankyti Castelo de São Jorge – šv. Jurgio pilies. Mano akimis, ši vieta yra labiau ne pilis, o tvirtovė – t.y. čia išlikusios didžiulės apsauginės sienos, kuriomis galima pasivaikščioti, bet įspūdingų interjerų iš pilies tikėtis neverta. Muziejus irgi yra, bet nedidukas ir ganėtinai moderniai įrengtas.

Užtat pilies kiemeliuose galima pasigrožėti Lisabonos panorama iš skirtingų rakursų, ramiai pasėdėti ir išgerti taurę vyno arba užsiimti čia gyvenančių povų stebėjimu ar kalbinimu.

Įėjimas į pilį kainuoja 10 eurų.

Po apsilankymo pilyje būtina patyrinėti siauras gatveles aplinkui pilį – čia prasideda Alfama rajonas. Kopkite stačiomis gatvėmis ar laiptais aukštyn, vėl leiskitės žemyn – kuo siauresnė ir tylesnė gatvelė, tuo labiau verta į ją užsukti, kad pamatytumėte tikrą čia gyvenančių žmonių aplinką.

Nuostabios miesto panoramos–atvirukai lauks jūsų keliose skirtingose apžvalgos aikštelėse: Miradouro do Recolhimento – joje per abu kartus Lisabonoje sutikome mažiausiai kitų žmonių, Miradouro de Santa Luzia – iš čia atsiveria puikus vaizdas į kruizinius laivus, prisišvartavusius Lisabonoje, bei Portas do Sol – čia įsikūręs suvenyrų turgelis bei kelios kavinės, kuriose galėtumėte pasitikti saulėlydį.

Iš ankstesnio apsilankymo Lisabonoje atsimenu pasislėpimą nuo užklupusio lietaus Karo muziejuje – Museu Militar de Lisboa. Įėjimas kainavo vos 3 eurus, o pamatėme įvairių uniformų, ginklų, skulptūrų ir paveikslų, o kiemelyje – daug patrankų.

Kaip dar vieną lankytiną vietą buvau pasižymėjusi Museu Nacional do Azulejo – nacionalinis plytelių muziejus. Tai atrodo kaip gera vieta susipažinti su portugališka kultūra namų sienas puošti spalvingomis plytelėmis arba netgi didžiulėmis mozaikomis, kuriose galima įžvelgti įvairius istorinius siužetus.

Po dienos pasivaikščiojimo užeikite į kokį nors restoranėlį Alfamoje išbandyti tradicinės portugališkos virtuvės – būtinai paragaukite nors vieno patiekalo iš bacalhau – t.y. menkės. Apskritai, jūros gėrybės čia šviežios ir tikrai vertos dėmesio.

Tiesa, vienas kiek neįprastas dalykas iš lankymosi kavinėse Portugalijoje patirties – padavėjai dažniausiai jums atneš užkandžių, kurie labai viliojančiai atrodys. Tačiau nenustebkite, kai šie, atrodytų, draugiški užkandžiai, po to nuguls į jūsų sąskaitą. Jeigu nenorite už juos mokėti – atsisakykite iš karto.

Kai jau žvalgysitės vakarienės vietos, atkreipkite dėmesį į tuos barus ar restoranus, kuriuose gyvai groja fado. Alfamos rajone tokių vietų tikrai nemažai, tačiau norint rasti tikrai gerą vietą vakarui praleisti, vertėtų užsiimti kiek atidesne išankstine paieška internete.

Praktinė informacija

Tiesioginių skrydžių į Lisaboną iš Lietuvos nėra. Mes su Lufthansa skridome per Frankfurtą. Bilietus pirkau iki kelionės likus beveik pusei metų, žmogui kainavo maždaug 200 eurų, bet skrydžio metu gavome maisto ir gėrimų.

Gyvenome nedideliame airBnb butuke Vila Queiros gatvelėje. Už keturias nakvynes sumokėjome beveik 230 eurų. Pasirinkus gerą gyvenamąją vietą, Lisabona tikrai yra „apeinama“. Nuo savo buto iki Rossio aikštės ėjome apie 20 minučių, o po vakarienės Alfamoje grįžome namo taip pat daugmaž per tiek.

Už pietų sardines dviese sumokėjome apie 16 eurų, už vakarienę – užkandžius, menkę, aštuonkojo troškinį – apie 40 eurų, o už produktus pusryčiams (kumpelį, sardines, batoną, sausainius ir kelis vaisius) mini parduotuvėlėje – apie 10 eurų.