Kaip mes per 15 mėnesių surinkome Lietuvos žemėlapį

Įspūdžių žaidimas. Geriausia praėjusių metų turizmo iniciatyva. Skatinimas pakeliauti po savo šalį – visa tai yra „Surink Lietuvą“. Idėja atrodo visai paprasta, bet tikrai ne prasta – aplankai 60 šalies savivaldybių ir kiekvienoje iš jų įsigyji magnetuką, atspindintį būtent tą kraštą, o galiausiai iš visų jų susidėlioja stilizuotas Lietuvos žemėlapis.

Man „Surink Lietuvą“ karštinė prasidėjo 2018-ųjų liepos 14 d., kai iš draugės dovanų gavau mūsų gimtojo miesto – Šiaulių – magnetuką. Vos per kelias dienas nuo iniciatyvos pradžios jis jau buvo spėjęs tapti deficitiniu. Tad ta trūkumo situacija ir iššūkių atmosfera pakurstė norą imtis žaidimo iš esmės. Ir štai, 2019 metų spalio 26 dieną – po kiek daugiau nei 15 mėnesių – ant namų šaldytuvo esu surinkusi visus 60 žemėlapio magnetukų.

Simboliška tai, kad per 15 mėnesių dviese suvažinėjome į 15 kelionių. Magnetukų rinkimas buvo derinamas su kelionėmis pas gimines per šventes, dėl to buvo keičiami maršrutai važiuojant kur nors su kitokiais reikalais, taip pat ir bėgimo renginius rinkdavausi tokiuose regionuose, kur dar reikėdavo „susirinkti“ savo žemėlapio dalis. Tiesa, kai kuriose Lietuvos vietose esame buvę ir anksčiau, tad tose savivaldybėse priėmėme draugų pagalbą ir atskirai ten nebevažiavome.

Dabar suskaičiuoju, kad per tuos 15 mėnesių vien rinkdami magnetukus nuvažiavome maždaug 5880 kilometrų. Tad noriu pasidalyti trumpu šių kelionių dienoraščiu.

Švenčionys – Ignalina – Molėtai

Viso projekto metu buvo labai įdomu stebėti žmones, kurie bendrauja su magnetukų medžiotojais. Vieni iš jų tikrai labai nuoširdžiai pasakodavo apie savo miestą ir į rankas įduodavo krūvą lankstinukų, skatinančių susipažinti su regionu. Kai kuriems, atrodo, padidėjęs lankytojų srautas tik trukdė užsiimti savais reikalais.

Švenčionyse iš pradžių užėjome ne į turizmo informacijos centrą, o į muziejų. Tad šeštadienio rytą buvome paklausti, ko čia ieškome, jeigu nieko nepametėme, o po kelių klausimų mus pasitikęs vyriškis ėmė šauktis direktorės, nes nesuprato, ko mes iš jo norime.

Šiame regione aktyviai turistavome – t.y. irklavome baidarę Būkos upe ir ilsėjomės prie Baluošo ežero, taip pat kiek anksčiau esame lankę Molėtų Etnologijos ir kosmologijos muziejų – ekskursiją tikrai galiu rekomenduoti tiek mažiems, tiek didesniems lankytojams, nes galimybė palaikyti rankoje tikrą meteoritą pasitaiko ne taip dažnai.

Vilniaus rajonas – Šalčininkai – Trakai

Apie lankytinus objektus Vilniaus apskrityje jau esu rašiusi anksčiau, bet dabar, kai nuo pasivažinėjimų po apylinkes jau praėjo daugiau nei metai, ryškiausiai atsimenu „Levandų uostą“ – sodybą, kurios šeimininkė aprodė mums teritoriją, papasakojo apie levandų auginimo subtilybes, pavaišino arbata ir pakvietė ramiai pavaikštinėti bei tiesiog pakvėpuoti.

Tiesa, Jašiūnų dvaras taip pat vertas atskiro paminėjimo ir aplankymo. Abi vietos yra vos per kelis kilometrus viena nuo kitos, tad jeigu būsite apylinkėse – užsukite.

Pasvalys – Pakruojis

Pakeliui į aviacijos šventę Liepojoje trumpam užsukome į Pasvalį, o grįždami atgal namo bėgome per Pakruojo dvaro parką, kad sekmadienio popietę spėtume į čia dirbantį turizmo informacijos centrą. Malonus ten dirbantis vyriškis ne tik pardavė mums magnetuką, bet ir pavaišino abrikosais!

Po Pakruojo dvaro parką vaikštinėti teko ne vieną kartą, tačiau didžiuosiuose vasaros savaitgalių renginiuose su įvairiomis dvaro gyvenimo atrakcijomis dar taip ir neteko apsilankyti. Bet gal jau kitą vasarą? Beje, žiemą į Pakruojo dvarą taip pat verta važiuoti – visą gruodžio mėnesį čia vyksta šviesų festivalis „Didieji Kinijos žibintai“.

Šiaulių rajonas – Joniškis – Akmenė

Apie Akmenės rajoną ir pasivaikščiojimą po karjerus taip pat jau rašiau – tai buvo vienas įspūdingesnių atradimų bekeliaujant po Lietuvą šiais metais.

Labai rekomenduoju nepraleisti ir Joniškio rajone esančios Mūšos tyrelio pelkės – dabar ten atnaujintas pažintinis medinis pėsčiųjų takas (jis toks ilgiausias Lietuvoje – daugiau nei 3,5 km) ir juo galima ramiai apeiti visą Miknaičių ežerą, o pakeliui apžiūrėti pelkės augmeniją.

Pačiame Joniškyje verta apsilankyti sinagogų komplekse – tai padės dar kartą suvokti, kokią didelę Lietuvos miestelių gyventojų dalį iki Antrojo pasaulinio karo sudarė žydai.

Kauno rajonas – Kaunas – Kaišiadorys

Kauno rajonas turi ne vieną gerą lankytiną vietą. Visai neseniai Lietuvoje nuskambėjo istorija apie Zapyškio bažnyčią ir tai, kaip išasfaltuota aikštė šalia jos. Nuvažiuokit pažiūrėti patys, o pakeliui aplankykite Kačerginę – puiki vieta pasivaikščioti. Net dabar ten galima pajusti tarpukario kurorto dvasią. Ir į Raudondvario dvarą užsukite, kiek žinau, kalėdiniai papuošimai ten visuomet būna įspūdingi.

Kaune apžiūrėkite naujausius gatvės meno darbus – man pačiai tai yra vienas įdomesnių dalykų bet kuriame pasaulio mieste.

O štai Kaišiadoryse… Kaišiadorių rajone yra Rumšiškių liaudies buities muziejus, kuris iš tiesų nėra jau toks labai įdomus – nebent turėsite gidą, kuris papasakos daugiau įdomybių, ir viena šiek tiek mistinė vieta – gravitacinė kalva prie Kruonio hidroelektrinės. Efektas jaučiamas važiuojant automobiliu – atrodo, kad priešais save matai kalvelę, tačiau automobilis pats į ją rieda nieko nedarant. Sunku tą jausmą apibūdinti – reikia nuvažiuoti ir pabandyti patiems.

Klaipėda – Nida

Klaipėda nuo paauglystės iki pat šiol yra mano širdies miestas ir aš labai mėgstu čia atvykti. Jūrų muziejaus ruonius ir pingvinus galėčiau lankyti kiekvieną kartą – apie tai atskiras įrašas čia.

O štai Nida vėlyvą rudenį man pasirodė daug gražesnė ir malonesnė negu vasarą. Na, bent saulėlydis ant marių kranto buvo vienas iš gražesnių tais metais pamatytų.

Kėdainiai

Į Kėdainius važiavome specialiai dėl pirmojo šių metų Lietuvos bėgimo taurės etapo, kurio metu aš apsukau du ratus miesto gatvėmis ir „surinkau“ 10 kilometrų. Per tą valandėlę M. išsiaiškino, kad turizmo centras magnetukų neturi ir susitarė, kad kai jų atsiras, vienas bus atsiųstas mums į namus. Taip ir nutiko – gavome ne tik savo žemėlapio dalelę, bet ir atviruką su linkėjimais. Well done!

Birštonas – Kazlų Rūda – Šakiai

Kitą kartą magnetuką teko siųstis iš Kazlų Rūdos. Atsidūrėme ten sekmadienį, kai vyko savivaldybių merų ir tarybų rinkimų antrasis turas, ir prikalbinome moteriškes, dirbančias rinkimų apygardoje, suorganizuoti mums magnetuko atsiuntimą, nes jos neturėjo raktų nuo to kabineto, kuriame jie sudėti. Laiškas su suvenyru buvo kiek pasiklydęs ir pats pakeliavo po Lietuvą, bet galiausiai vis tiek atsidūrė pas mus.

Šakiuose turizmo centro darbuotoja atidavė mums paskutinį turėtą magnetuką, kurį buvo pažadėjusi pasaugoti savo anūkui. Bet mūsų istorija apie nuvažiuotus kilometrus vis dėlto ją įtikino persigalvoti.

Birštone dabar yra pats aukščiausias ir lankomiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje, o man įdomiausia buvo geltona galva prie Nemuno – menininko Martyno Gaubos kūrinys „Konteineris“. Tai pagaliau šiemet jį suradau.

Anykščiai – Utena

Dėl dalyvavimo „Laukinis trail“ etapuose sužinojau, kad Anykščiai savo šilelyje turi puikių trail‘o bėgimo trasų. Pasivaikščioti jomis taip pat smagu, pabandykite. Jeigu norite neilgo pasivaikščiojimo – užkopkite į „Laimės žiburį“. O po to užsukite pavalgyti į restoraną „Basi Basi“ – ten ragauti varškėčiai buvo tobuli.

Prie Utenos yra „Triušiukų slėnis“, kuris gali būti įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Na, bent tokiems kaip aš, kurie nori paniurkyti kiekvieną mielą gyvūnėlį, sutiktą savo kelyje. Šį kartą ilgiausiai stebėtas buvo kengūriukas, kuris maloniai šildėsi ankstyvo pavasario saulėje ir nepasidavė įkalbinėjimams parodyti mums, kaip jis šokinėja.

Elektrėnai – Raseiniai – Rietavas – Plungė

Švęsti Velykų pas močiutę važiavome ne pačiu tiesiausiu keliu – t.y. autostrada, o pasižvalgydami po apylinkes. Buvome sustoję apleistame Elektrėnų pramogų parke „Vaikų pasaulis“, kuriame šiuo metu įžymusis apžvalgos ratas jau nuverstas. Bet internetai sako, kad pats parkas su atrakcionais ruošiasi atgimti po metų ar dviejų.

Raseiniuose piknikavome prie tvenkinio, o paskui keliavome apžiūrėti Dubysos upės ir Lyduvėnų geležinkelio tilto. „Lietuvos geležinkeliai“ vis žada, kad jis bus pritaikytas turizmui ir kada nors nuo jo galėsime apžiūrėti apylinkes, tačiau tas laukimo laikas niekaip nesibaigia.

Rietave verta sustoti ir apžiūrėti parką bei bažnyčią. O važiuojant link Plungės pro Tverus labai rekomenduoju užsukti į arbatinę „Pilies malūnas“ – ne tik išgersite skanios žolelių arbatos, bet ir galėsite pasivaišinti pyragu, apžiūrėti įvairių meno kūrinių ir, jeigu pasiseks, ramiai paglostysite katinuką.

Jonava – Širvintos

Visai šalia Jonavos radome puikią vietą pasivaikščioti po mišką – mokomasis takas „Kopa“ per dailų miškelį nuvedė mus iki smėlio kopos. O grįždami atgal į pagrindinį kelią pravažiavome Lietuvos Šveicariją.

Man atrodo, kad Širvintos labiausiai suskamba žiemą, kai įžiebia savo kalėdinę eglutę, tad dabar pats metas ten važiuoti. Tiesa, magnetuką įsigyti galima ir Kernavėje – tokia galimybe mes ir pasinaudojome.

Varėna

Jeigu planuosite magnetukų rinkimo keliones, atkreipkite dėmesį, kad šventinėmis dienomis dauguma jų prekybos vietų nedirba. Išimtis dažniausiai būna kavinės. Tiesa, jos irgi gali būti uždarytos dėl to, kad jose gali vykti „uždaras vakaras“ arba, pavyzdžiui, vestuvės.

Apie pasivažinėjimą po Varėnos apylinkes pasakojau atskirai – tikrai labai gera kelionė buvo.

Pagėgiai – Šilutė – Klaipėdos raj. – Skuodas

Mažoji Lietuva ir pamarys vis dar lieka tas kraštas, kuriame norėtųsi apsilankyti ne prabėgomis. Šį kartą šis žodis yra visiškai tiesiogiai vartojamas, nes į Kintus keliavau dėl vieno iš „Laukinis trail“ bėgimo etapų.

Džiugu, kad pakeliui pavyko pamatyti Vilkyškes (sūrelių fabrikas, deja, mūsų šeštadienio rytą nepriėmė ir nieko skanaus nepardavė), panakvoti Pagėgiuose, trumpam užsukti į Šilutę, o tuomet atsipalaiduoti ir pailsėti Drevernoje bei Svencelėje.

Draugams išėjo savaitgalį išnaudoti su kaupu ir iš Šilutės keltu nuplaukti į Nidą, o mes vietoj to pasirinkome aplankyti močiutę ir dar nuvažiuoti iki Skuodo. Tiesa, įspūdžiui susidaryti kiek pritrūko laiko.

Druskininkai – Lazdijai – Alytus ir Alytaus raj.

Man Druskininkai šiuo metu yra „UPA“ reabilitacijos centras ir Grūto parkas – šie du objektai labiausiai įsiminė per ne tokias dažnas keliones į šią Lietuvos dalį. Grūto parkas kiekvieną kartą palieka įspūdį.

Kiti įdomūs objektai aplankytame krašte – įspūdingai atrodantis Metelių apžvalgos bokštas ir Žuvinto rezervatas, kurio apžvalginis takas per nendres nuveda į ežerą ir jame įkurtą apžvalgos aikštelę.

Vilkaviškis – Kalvarija

Iš paskutinės kelionės tikrai daug nesitikėjau – iš tiesų, net nesidomėjau, ką įdomaus būtų galima pakeliui aplankyti. Tad kai Kalvarijos bibliotekoje mums pradėjo pasakoti apie fortifikacinę Molotovo liniją ir gynybinius bunkerius – suklusome ir nusprendėme iki vieno iš jų nuvažiuoti.

Nors į vidų pakliūti ir nepavyko (nes nepabandėme susisiekti su mums rekomenduotu asmeniu), bet iniciatyva kurti turistinius objektus vis tiek pasirodė džiuginanti.

Išvados? Lietuva tikrai turi daug įdomių vietų, kurias verta aplankyti. Pabandykite kada nors užsukti net ir į ganėtinai pažįstamo miesto turizmo informacijos centrą – ten dirbantys žmonės dažniausiai apsidžiaugia pamatę interesantus ir mielai rekomenduoja, ką galite tame krašte nuveikti pagal savo pomėgius.

Pažintiniai takai, apžvalginiai bokštai, kulinarinis turizmas, dvarai, o dabar dar – ir kalėdinių eglučių apžiūra. Rinkitės, ką norite pamatyti, ir važiuojam!


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s